Raštvedžio diena Saulės mieste – Šiauliuose

Nuotraukos Violetos Astrauskienės

Balandžio trečiąjį trečiadienį, Šilutės rajono savivaldybės administracija kartu su kanceliarijos vedėja D. Junutiene tradiciškai savivaldybės ir seniūnijų raštvedes pakviečia į Raštvedžių šventę. Šių metų dovana – kelionė į Saulės miestą. Išvyka – puikiausias būdas prasiblaškyti nuo rutininio darbo, praplėsti akiratį ir pasisemti naujų įspūdžių.

Šventės priešistorė

Šventė palyginti jauna: „gimusi“ 1952 metais, kai Amerikos verslininkas Haris F. Klemfusas savo įmonėje įsteigė Sekretorės dieną. Tokios šventės metu visos jo įmonės moterys būdavo išvaduojamos nuo varginančio rutininio darbo. Ilgainiui šventė paplito visame pasaulyje ir suvienijo ne tik sekretores, administratores, bet ir kitus administracinius darbus atliekančius darbuotojus: vadovų padėjėjus, asistentus, raštvedžius, referentus. Reprezentuojant platesnes administracines pozicijas, 1998 metais šventės pavadinimas buvo pakeistas į profesinę administratorių šventę ir profesinę administratorių savaitę, nes renginiai, skirti administratoriams pagerbti, kai kuriose šalyse trunka net savaitę. Pirmąją sekretorių, administratorių ir raštvedžių profesinę šventę Šilutės rajone 2006 metais suorganizavo Šilutės r. savivaldybės Kanceliarijos vedėja Dana Junutienė, vadovaujanti ne tik savo skyriaus darbuotojoms, bet ir kuruojanti seniūnijų raštvedes.

Džiugu, kad per eilę metų susiformavo profesinės dienos minėjimo tradicija, šventė yra laukiama. Tai diena, kai atitrūkstama nuo kasdieninės rutinos, patiriama naujų įspūdžių, gaunamas puikios nuotaikos užtaisas.

Saulės miestas – Šiauliai

Kelionė neprailgo, kolegių būryje nenuobodžiavome, pavasariško vėjo gūseliai, saulė ir įspūdžiai tądien pakylėjo virš kasdienybės.

Kodėl gaidys ant laikrodžio sveikinasi su praeiviais? Kur „gyvena“ pelikanai? Ką veikia katinai ant „Valerijono“ vaistinės stogo? Apie ką byloja Auksinio berniuko istorija? Kokia keturių tūkstančių metų šokolado istorija?

1236 m. Šiaulių vietovardis „Soule“ pirmą kartą paminėtas rašytiniuose šaltiniuose – eiliuotoje Livonijos kronikoje, aprašančioje Saulės mūšį. 1236 m. rugsėjo 22 diena tapo Šiaulių miesto gimimo diena; Auksinio berniuko istorija; Saulės (tarp Žemaičių ir į Žemaitiją įsiveržusios Kalavijuočių ordino kariuomenės) mūšio istorija.

Nuo Radijo ir televizijos muziejaus apžvalgos aikštelės pasigrožėjusios miesto panorama, apžiūrėjusios muziejaus ekspoziciją, patraukėme į Chaimo Frenkelio vilą iš arčiau susipažinti su Šiauliuose gyvenusia žydų bendruomene, kuri tuometiniame mieste darė nemažą įtaką miesto ekonomikai ir vienu ryškiausiu jos narių – XX a. pirkliu, fabrikantu ir pramonininku Chaimu Frenkeliu, įkūrusiu odos perdirbimo fabriką, tuo metu perdirbusį daugiausia odos gaminių visoje Rusijos imperijoje. Pasigaminę atminčiai po odinį rakto pakabuką, nekantravome paragauti košerinio maisto, sužinoti apie žydų maitinimosi įpročius, kurie glaudžiai siejasi su religija. Maisto kultūra – sudėtinė tautos kultūros dalis. Per maistą pažįstame ir tautos istoriją. Kiekviena tauta turi su maisto ruošimu, jo valgymu susijusių tradicijų ar ritualų. Mes, „Košerinio maisto paslaptys“ dalyvės, padedamos muziejaus specialisto, peržengėme įdomios, viliojančios ir kiek paslaptingos žydų virtuvės slenkstį. Košerinė žydų virtuvė – ko gero, labiausiai mitais ir legendomis apipintų temų. Judėjų maisto taisyklės – kašrutas – egzistuoja jau trys tūkstančiai metų. Išsiaiškinę, kad žodis „košer“ hebrajų kalba reiškia „tinkamas“, o tinkamu maistu pasirūpina tai išmanantys specialistai-žinovai, o visa, kas jiems tinkama ir netinkama, yra griežtai ir aiškiai apibrėžta Toroje, kašruto įstatymuose. Šios pažinties-degustacijos metu bent iš dalies praskleidėme žydų virtuvės paslaptis.

Po pietų ir nuotaikingo pasakojimo apie žydų gyvenimo ypatumus patraukėme ieškoti 6,6 metų aukščio geležinės lapės skulptūros su įmontuota plienine širdimi, kurioje įdėta kapsulė. Kapsulėje – vario plokštė su iškaltais palinkėjimais ateities kartoms ir keliais faktais iš dabartinės epochos, kurios autorius yra Vilius Puronas. Mintis sukurti tokį monumentą autoriui kilo dėl dviejų aplinkybių. Pirma – proga pažymėti Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmetį. Antra – sukurti ir įamžinti „legendą“, analogišką, Geležinio Vilko legendai. Taip garsinti Šiaulius pasauliui, kaip Geležinio Vilko legenda garsina Vilnių. Atminčiai nusifotografavusios kartu su geležine lape, skubėjome į ,,Rūtos“ fabriko muziejų.

Keliauninkėms knietėjo daugiau sužinoti, kaip šokoladą gamino majai ir actekai, kaip šokoladas ir jo vartojimo tradicijos keitėsi bėgant amžiams ir apie ilgiausiai šalyje veikiantį saldainių fabriką „Rūta“ bei jo produkciją. Mes, raštvedės, išduosime vieną mažytę paslaptį – keli gabalėliai juodojo šokolado, padeda geriau mąstyti, todėl dirbant įtemptą protinį darbą, verta ant darbo stalo visada turėti juodojo šokolado…

Paskutinė išvykos stotelė – Kryžių kalnas. Būnant Šiauliuose būtų gėda neaplankyti šio objekto. Ant piliakalnio yra tūkstančiai kryžių, atvežtų ne tik iš įvairių Lietuvos vietų, bet ir iš užsienio. Manoma, kad kryžiai čia buvo pradėti statyti po 1831 metų sukilimo. Skaičiuojama, kad Kryžių kalne yra virš 200 tūkstančių kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių bei rožiniais apkabintų paveikslų. Didingas vaizdas net kvapą užgniaužia. Kryžių kalne žmonės palieka kryželius, rožinius, prašydami sveikatos, paguodos. Kūrėjas tarsi leidžia palikti Kryžių kalne dalelę savo skausmo ir kančios. Kryžių kalnas liudija pagarbą ir ištikimybę kryžiaus aukai, per kurią Kristus išgelbėjo žmoniją. Kalnas tikrai įspūdingas įvairiais kryžiais kryželiais, tuo dar kartą čia būdamos įsitikinome.

Nepatingėjome paėjėti ir 300 metrų nuo Kryžių kalno iki Pranciškonų vienuolyno. Užėjusios į vienuolyno koplyčią gėrėjomės Algirdo Dovydėno vitražais pranciškonų vienuolijos istorijos tema. Broliai pranciškonai, gyvenantys vienuolyne, yra tarsi Kryžių kalno globėjai. Maloniai pabendravusios su vienu iš brolių, gavome jo palaiminimą.

Diena prabėgo kupina puikių įspūdžių – verta aplankyti Saulės miestą – Šiaulius!