Susiję įrašai:

1. Vanduo kelyje į Rusnę slūgsta, automobilių kilnojimas nutrauktas
2. Usėnuose degė padegtas gyvenamasis namas
3. Sosnovskio barštį būtina naikinti ankstyvą pavasarį
4. Vincento Žemaičio kūryba
5. Skaitytojo Antano kūryba

Iš veido tavo tviska grožis,

Ir supa svaiguliu mane,

Širdis į karą meilėn ruošias,

Tik žodžių nerandu deja.

Iškvepianti nuodai pagundų,

Isiskverbia man į mintis,

Užmiegu su tavim ir bundu,

Kaip genijus ir kaip kvailys.

Kovosiu! – garsiai pasiryžtu,

Dėl grožio amžinai svaigaus,

Bet ėmęs žengt, taip tyliai grįžtu,

Prie to jaunuolio atžavaus..

****

Tylu, jau nesigirdi džiaugsmo,

Ir veidą puošia neviltis..

Tylu, kai draugo nebelauksiu,

Ir eisiu aklas pro duris..

Peronas kvepiantis vaikystėm,

Tave tik prisimint galės..

Neleisiu laikrodžiui suklysti,

Ir tikslas kažkada laimės..

O dar kolkas vienatvės būvį,

Ledinėj saujoj branginu..

Ir spoksau į betką nusčiuvęs,

Ir gera taip, ir taip tylu..

Tomas Ignotas

Susiję įrašai:

1. Redos Macijauskienės kūryba

Nuotrauka Gintaro Radzevičiaus

DUETAS

Svaiginančiai kvepėjo liepa,

Smarkus lietus nustojo…

Senam name atvertas langas…

,,Prie ežerėlio smuikas grojo…

Bitelių dūzgesys ir smuikas.

Vaivorykštės per dangų juosta…

Tik pajutau, kaip nuo palaimos tos

Riedėjo ašara per skruostą.

Rodos, stovėtum po ta liepa,

klausytum šito skambesio lig ryto…

o tas duetas užkerėtas

įsismelkė į širdį ir ten liko

SCENOS DRAUGAMS

Vėlu, naktis, o nesimiega.

Nutilo gatvių šurmulys, tylu.

Tik mintys, lyg Šyša sruvena

senai bemindžiotu taku.

Prisimena jaunystės dienos,

scenos draugai, spektaklių šurmulys,

premjerų rūpesčiai, džiaugsmai,

į sceną einant – jaudulys.

O vasarą gastrolių metas

po Lietuvą atostogų metu.

Nepamiršta daina ,,O, Marijana .

Dabar tik mintys bėga tuo taku

PIRMASIS PASIMATYMAS

Kornelijai

Mėnulio pilnatis svajonėn veda,

širdelė spurda lyg sugauta.

Mintis tik mintį veja ir veja

į pirmą pasimatymą ji pakviesta.

Prie Šyšos lauks vakarui vėstant.

Jis tyliai ateis, užspaus akis,

o ji tylės, žodžių nereikia -

tegul kalbės tiktai širdis.

Rankas sunėrę, pečius suglaudę,

kalbės niekus, kvatos, kvatos.

Šyša, nunešus jaunystės juoką,

Nemunui padovanos.

MELODIJA

Ieškojo vėjas melodijos švelnios,

norėdamas pušelei ją pagroti,

kad būtų švelni, skambi ir nuostabi

kokią tik mylimasis gali dovanoti.

Kalbėjo vėjas pušelei pakuždom:

- Švelniai švelniai tave myluosiu,

apglėbk mane savo šakom,

o aš tau visą naktį grosiu.

Prigludo prie švelnaus liemens,

per naktį šildės jos glėby.

o paryčiais, į pamiškę atlėkęs,

šnibždėjo jau kitai: – Tu nuostabi!

GLUOSNIS

Į pasimatymą prie gluosnio

dažnai mintim skubu.

Jo šlamesį girdžiu, šakas paglostau,

skruostą prie jo liemens glaudžiu.

Taip greit nutolo: metai, žodžiai,

tarytumei juos pavogė kažkas,

o kiek jaunatviškų vilčių supinta

į jo liaunas šakas.

Todėl širdis dažnai ir prašos

sugrįžt į tuos metus

prie gluosnio, kuris pirmasis sužaliuoja

ir paskutinis numeta lapus

VARLIŲ KONCERTAS

Už ligoninės, pievelėj

yra kūdra ir suolelis,

Jei truputį pasėdėsi,

varlių muziką girdėsi.

Kūdroj ajerai žaliuoja,

laumžirgiai juose sūpuojas,

o po dideliu lapu

knibžda tūkstančiai varlių.

Akys didelės: viena rusva,

o kita gal kiek žalsva.

Keturios mažytės kojos

laikosi ir atsistojus.

Dar saulutei netekėjus,

nesvarbu lietus ar vėjas,

ar perkūnija, žaibai

kurkia varlės nuostabiai.

Jei klausytumei varlyčių,

jos tikriausiai pasakytų:

- Mes nebijome vaikų,

slepiamės tik nuo gandrų

LYG KAMUOLIUKAI

Po nupjautą pievą žalią

žaidžia, dūksta Preila

šuo mama su savo dukrytėm,

su dvynukėm nuostabiom :

viena juoda, kaip mama, antroji rusva.

O kartu su jom, lyg kamuoliukas

krenta, kelias, rieda -

tai Elzytė, anūkėlė ta linksmuolė, jau greita.

Kol maža, ji šaukiama Elzytė,

kai paaugs į paneles bus panelė Elžbieta.

2009 09 19, Ventė

ŠILUTĖJ ŽYDI LIEPOS

Ateik, mielasis, prisėsk šalia,

aš mintyse tave šaukiu

dabar Šilutėj žydi liepos…

Prisimeni kaip svaigome

nuo tų kvapų.

Svaigau nuo kvapo

lyg nuo vyno,

o gal nuo tavo artumos.

Ir tik prisiminimai, liepoms žydint,

iš naujo viską atkartos.

Tada artumą, tavo žodžius

gėriau širdim lyg alkana.

Dabar, sėdint po ta liepa,

svaigsta galva

PANEŠIOK

Jei kada vaikystėje

Girdėjai pasaką prasmingą,

Bet buvai maža ir nesupratai prasmės,

paklausyki, ją paseksiu,

jos keliais vingiuotais juoda ponia ves.

Vos saulutė vakaran tik nukeliavo

Ir bitelės langines užvėrė,

Rankutes gražiai sudėk ant antklodėlės

Ir klausyk gražiausios pasakėlės

,,Panešiok”

Aš tave lydėsiu lig paparčių

Tau pažįstamu taku,

Kur vorai per naktį supasi tinkle,

O nuo čia tau pasakėlę ves Juoda ponia:

- Eidama matysi kažką rausvo,

Tartum dega, lyg ir spinduliuoja.

Nenusigąsk, bus graži diena.

Tai manoji rytmečio aušra žėruoja.

Greit šviesės ir bus diena,

Netoli mes rasime pievelę,

O joje du maži, bet gilūs ežerėliai

- tai mano akelės.

O toliau tave paglostys

Neapmatomų kviečių laukai,

dideli, geltoni, gražūs

-tai mano plaukai.

Kai saulutė jau pakils

toli už kviečių, tolumoje pamatysi

kaspinus kelių spalvų

tai vaivorykštinė juosta prie mano plaukų.

Bus naktis tamsi, nenusigąski,

-žvaigždės kelią švies.

O mėnulis – palydovas mus visur lydės.

Jie draugai manos nakties.

Kitoje upelio pusėj

Yra nuostabiai žalia pieva,

O pilna žiedų įvairiausių

ir geltonų, ir rausvų.

Tai mano pati puošniausia

pavasario suknia.

Štai kiek visko pamatei

Per sapno kelionę.

- Bet kodėl nepasisakot,

kas Jūs esat, ponia?

Tik viena aš turiu tokį vardą – ŽĖMĖ.

Man priklauso viskas, kas joje yra.

Laukai, miškai, upės, žmonės,

Tu ir lėlytė tavo.

Tu turi mane mylėti kaip mamytę savo.

Aš visus nešioju.

O Elzytė saldžiai miega,

Kartais šypsos per miegus,

Kartais nusijuokia sau,

O per sapną lūpos šnabžda:

- panešiok mane, prašau.

Nuostabią šią pasakėlę

iš kaimynės ponios Vidos

išgirdau ir susižavėjus ja,

į posmelius suguldžiau

PRIE SUPILTO ŽEMĖS KAUBURĖLIO

Ateini žmogus pasaulin nuogas.

Begyvendamas dirbi, skubi, taupai,

o užgesus tavo laiko žvakei,

tik rožančių rankoje laikai.

Mums taip norėtųs

sustabdyti laiką,

surinkt netyčia pabertus žodžius,

išėjusio Anapilin atsiprašyti

Tik supranti to niekados nebus.

Šauksi ar melsies

savam skausme

iškėlusi rankas į dangų,

-laikas nesugrąžinamai skubės,

palikdamas tiktai prisiminimą brangų.

Belieka tik mylėti šitą kauburėlį.

Tegul prie jo jūsų širdys kartos:

- Tu mums buvai brangus, esi ir būsi,

kol mūsų akys užsimerks,

kol savo žvakę pūsim.

ATVAŽIUOK

Atvažiuok Šilutėn paatostogauti,

žuvėdrų klyksmo paklausyti vakarais,

tik būtinai, kada kaštonai žydi

ar kada liepos apsipila gelsvais žiedais.

Pavasarį ir vasarą gražu Šilutėje.

Čia Rusnės sala ir Nemunas taip netoli.

Ir Ventės Ragas kaip svečią kviečia,

kur marių plotų akim aprėpti negali.

Pavakary žvejai sugrįš iš žūklės,

pakvipę saule, vėju ir žuvim.

Kaimo takelių vingiai nusidriekę

švelniais prisiminimais pasibels širdin.

Rambyno kalno pušys tyliai ošia,

Vydūno kapas netoli,

žiūrint nuo kalno – Ragainė,

Tilžė matosi ir dar toli, toli…

Kviečiu tave Šilutėje atostogauti.

Naujais kvartalais paklajosi vakarais,

tik būtinai kada kaštonai žydi

ar kada liepos apsipila gelsvais žiedais.

JURGOS KASOS

Kartais jos supintos būna,

perrištos kaspinėliu,

kartais plaikstosi lyg šilkas,

žaisdamos su vėjeliu.

Kartais lyg vainikas puošia galvą,

Tartumei aureole,

ant akių užkrinta kuokštas

su maža garbanėle.

Plaukuose lietaus lašeliai

primena mažus perlus.

Apvyniojo Jurgos kasos

Jam ir širdį, ir jausmus

ŽMOGUI REIKIA

Žmogui reikia:

saulės, oro ir dangaus mėlynės,

nepamirštamos ligi senatvės meilės pirmutinės,

jaunų dienų džiaugsmo ir dainų,

žodžio ilgai lauktojo – Myliu.

Reikia ir gyvenimo pilnatvės,

miesto triukšmo ir senosios gatvės,

reikia skruzdėlyno, miško tylumos,

reikia juoko, skausmo ir dainos.

Reikia šilumos širdies,

kas nelaimėj ranką tau išties,

kas padės gyvenimo kely,

kada abejonių kryžkelėj esi.

Reikia draugo, tvirto, nuoširdaus,

prie peties skausme kas glaus.

Reikia, kad senatvėj būt ramsčiu,

širdyje vienatvės kad nejaustum tu.

O kai baigsis žemiškos kelionės, žygiai,

atmatuota bus visiems po lygiai

KETURIOS LIEPSNELĖS

Prasideda Advento metas.

Liepsnelės keturios plevena,

susikaupimas ir ramybė

mumyse tebegyvena.

Apmąstymams, klaidų ištaisymui,

kurių kiekvienas atmintyje rasim,

gal žodį, mintį ar netiesos lašelį

manei širdy užkasi.

Gal mažytį akmenuką

širdin užritinai netyčia.

Dabar pats laikas susirinkti

ir deramai atsiprašyti.

Tegul tos keturios liepsnelės

nušvies mums kelią šviesesnėn ateitin,

gyvenkime visi tikėjimu ir viltimi,

pajausdami sava širdim

BORUŽĖLĖ

Kartais jaučiuosi tokia turtinga,

kad savo turtus dalint galiu.

Kartais, atrodo, man daug ko stinga,

tik metų vėrinį turiu.

Kartais susikaupia tiek žodžių,

kad sutalpint jų negaliu.

Kartais jaučiuosi juose paklydus,

nei vieno tinkamo nesurandu.

Kartais aš didelė jaučiuosi,

atrodo, trūksta tik sparnų.

Kartais jaučiuosi tokia mažutė,

kaip boružėlė po lapu….

KAIP VIENA DIENA

Susitikime prie Šyšos

kaip senais laikais,

pasėdėsime pakrantėj

po baltais beržais.

Mes atversime iš naujo

atminčiai duris,

gal tada ištarti žodžiai

aidu dar sugrįš.

Lai pynė prisiminimų

pasibels širdin,

įmestas purienos žiedas

tegul plauks tolyn.

O su juo ir mūsų metai,

kaip viena diena,

bet pamiršti, kas praėjo

širdžiai nevalia

LAIKO ŠULINY

Pabundu iš ryto ir mintis rikiuoju:

aš pati šiandien tai niekur

niekur neisiu, tiktai širdį

tą besotę pasivaikščioti išleisiu.

Tegul aplankys ji tėviškės laukus,

jaunystės upę, gluosnį

mūsų meilės uostą.

Teriedės man ašara per skruostą,

ne iš nuoskaudos, ne iš džiaugsmo,

kad likai širdy,

nors nuskendo mūsų meilė

laiko šuliny.

PROANŪKĖ

Susirango ir laiminga

močiutėlės sterblėje.

Neužčiaups per dieną lūpų.

Tų ,,kodėl? dėl ko? kada?

lyg ankštelėj pupų.

Kas tau plaukus išpešiojo

kad jų tiek mažai?

Ar mane kad panešioji,

Tu taip sulinkai?

Kas suglamžė tavo veidą,

kad tiek daug raukšlių?

Kodėl smakras atsikišęs?

Neturi dantų?

Niekaip netelpa galvytėj

Tų močiučių rinkinys.

Proanūkė ji viena,

O tų mamų trys.

KAD PAUKŠTIS DRĮSTŲ

Uždegtos jau Advento žvakės,

liepsnelės kviečia ramybės laikui,

kurio šiandieną labai trūksta:

pasauliui, žmogui, vaikui.

Kad motinos vaikus mylėtų,

nebūtų pamestų ar nepažinę jos

Jei mes gyvenime padarėme klaidų,

tegu vaikai jų nekartos.

Noris, kad Žemėje būtų taika,

patys pakiltume ant nuoširdumo kalno,

išnyktų kerštas, turto troškulys,

kad paukštis drįstų lest

iš žmogaus delno

SLENKSČIAI

Gyvenime ir buityje tie slenksčiai.

Tiktai kiekvieno paskirtis kita.

Visi jie rangosi, vingiuoja

Žmogaus gyvenimo upe.

Labai brangus gimtinės slenkstis,

namų, kuriuose gyveni.

Ir Metų slenksčiai, kiekvienam

praradimus ir džiaugsmą nešdami.

Šią naktį slenkstį peržengė Senieji.

Laikrodžio dūžiai paskelbė Naujus.

Padėki, Dieve, kiekvienam

laimingai peržengti visus slenksčius.

NEPAKARTOJAMA DAINA

Gyvenimas – nepakartojama daina,

į posmus nieko nesudėsi,

nes kiekvienam kita dalia

ir kiekvienam kitaip skambės ji.

Metai taip greit nusineša dienas,

lyg vėjas pienės pūką.

Suribuliuoja kiek ryškiau

tik jubiliejų akmenukai.

Ne viską šiandien noris prisiminti,

kai ką gal atmintis nutyli.

Kiek nupešiota žiedų ramunėms

spėliojant myli ar nemyli.

Ačiū Gyvenimui už pragyventą

džiaugsmo ašarą ir skausmą,

už nemigo naktis ir svajones,

patirtą meilės jausmą.

Dabar turtingiems Metais

užtenka laimės mūsų take,

nieko brangesnio nebereikia

kaip anūkėlio rankutė

tavam delne.

PALAIMINK, DIEVE

Jau paskutinė Advento žvakė užpūsta,

tiktai vingiuoja jos dūmelis,

kuris čia esantiems primins,

kad kažkieno iš buvusių jau baigtas kelias…

Ramybės laikas malda ir meilė,

širdis pilna gerumo ir giedros,

su mažu trupinėliu kalėdaičio

meilę viens kitam padovanos.

Palaimink, Dieve, kūčių stalą,

susėdusius prie jo su šeimomis.

Teviešpatauja tarp visų

Tikėjimas, Meilė, Viltis

DVIESE

Štai sodyba jau baigta,

Padėk, Dieve- kloties.

Nauja kartis įsmeigta

apyniui vyniotis.

Kartis be žievės, liekna,

miško vėju kvepia.

Apynys savo šaknis

trąšioj žemėj slepia.

Bet sušildė kiek saulutė,

rytmečiai rasoti.

Apynėlis apie kartį

ėmė greit vyniotis.

Užaugins gražius spurgus

derlių pirmutinį.

Tegul šeimininkas gers

alų gintarinį.

Kaminas melsvus dūmus

į padangę tiesia.

Kartis su apynėliu

sau linguoja dviese

KOL PAVASARINIS ŽIEDAS PRAŽYDĖS

Kad nepamiršt auksinio rudenio spalvų,

gamtos dažytų lapų pririnkau,

nupyniau apvalų vainiką

ir kambary pakabinau.

Lapai, bučiuoti saulės spindulių,

glostyti vėjo, prausti lietaus,

myluoti pilnačių ir delčių,

matę žvaigždžių mirgėjimą dangaus.

Tedžiugina per žiemą širdį,

kol pirmas žiedas pražydės,

tegul ligi paties pavasario

kambaryje auksiniu rudeniu kvepės.

GASPADINĖ

Gaspadinė nors ir nemokyta,

kepu, verdu, kas tik užsakyta.

Man aišku, kaip du kart du -

aš niekad nemirsiu badu.

Turiu gerą vardą virėjos,

galiu virti knygon jau

ir nežiūrėjus.

Kumpį, skilandį rūkytą

duodu kirsti kas vakarą rytą.

Negailiu macnių pipirų,

krienų, daug žolynų visokių.

Vasarą nuo didžio karščio

bliūdą šaltų barščių

KODĖL RAŠAU

Baltam lape eilutės tiesias,

ryškėja raidės, žodžiai, sakiniai.

Kas išilieja iš pačios širdies,

jame paliks ilgai ilgai.

Kodėl rašau, jeigu paklaustum,

to atsakyti negaliu,

nes mintys taip dažnai nuklysta

seniai bemindžiotu taku.

Kodėl to visko reikia man,

jeigu manęs paklausi,

aš atsakysiu – nežinau,

tai Dievo šnibždesys į mano ausį.

SKARELĖ

Jau mojuoja skarele man

mylimoji iš toli.

Taip lėtai artėja laivas.

Taip sulaukti negali

tos akimirkos saldžios.

Bet jei nebuvai išplaukęs,

tai širdis to nežinos.

Tą skarelę aš pažįstu,

pats ją parvežiau anksčiau,

kad pamotų man nuo kranto,

kad pažinčiau iš toliau.

Susitikus – trūksta žodžių

ir kalbos.

Bet jei nebuvai išplaukęs,

tai širdis to nežinos.

Greit prabėgo laimės dienos,

aš ir vėl laive,

vėl nuo kranto man mojuoja

žydra skarele.

O rytoj – jau vandenyne

tik žuvėdros mos.

Bet jei nebuvai išplaukęs,

tai širdis to nežinos

NETESĖTI PAŽADAI

Šuo parašė draugui laišką,

pririštas – pats jo pasiųst negali.

Mato, katinas po kiemą vaikšto:

-Paslaugos prašau, pasiųsk laiškelį.

Bėga katinas į paštą, laiškas dantyse.

Pakeliui katė viliokė

raitosi lyg siurbėlė,

akį merkia, kailį šiaušia,

pažintį tokią praleisti – būtų nuodėmė.

Išlėkė iš dantų laiškas.

Pasisukęs kiek ore – tiesiai į šiukšlyną,

ir nutupdė vėjas jį ant taukuoto blyno.

Tuo metu pelytė bėgo,

uostinėdama visus kampus,

Laiškas taip taukais kvepėjo,

atsispirki, jei gudrus,

uodžiant šitokius kvapus.

Liko tik vieni skuteliai,

ji soti urvan tuoj lįs.

Mes nekaltinkim pelytės,

viską graužt – jos prigimtis.

Nuo to nepasiųsto laiško

pykstasi lig šių dienų,

Šunes, vos pamatę katinus aploja,

katės nekenčia pelių.

Kad visur nesantaikos išvengtum,

prisimink gyvenimo taisyklę:

pažadėjai – ištesėk,

nepavyko padaryti -

reikia drįst atsiprašyti

RUMŠIŠKĖS: ŽEMAITIJA

Tai buvus smuklė,

turėjus vardą ,,Varduvos .

Kiek čia uliota kažkada, išgerta,

šiandieną nieks nesužinos.

Dabar ji primena tik kaimo trobą:

aukšta stakta, žemi langai,

numintas slenkstis, rodos, atsiprašo,

kad kojas kelti tenka gan aukštai.

Baldai seni, bet išradingai padaryti,

lova užklota marga austine,

kas pasakys, kiek joje gimė, mirė,

mylėtasi be meilės ir su ja.

Palangėse piliarožės, žaliuoja mėtos,

nosiai taip mielas šieno kvapas,

toliau loma, upelis, tiltas,

į Suvalkiją veda takas.

Čia pakelėje dobilas raudonas,

svyruoja nenunokus aviža,

širdyje tiek jausmų ir meilės,

Tau, mūsų žeme Lietuva

SENI LAIŠKAI

Guli paketėliais surūšiuoti,

pasiglamžę, jau pageltę kiek, laiškai,

bet laisvalaikio minutę pasklaidyk juos,

kiek prisiminimų suradai.

Vienas vaikiška ranka rašytas su gėle kampe,

kitame jaunystės juokas aidi,

tarsi pievom brisdama,

o trečiam – gal pažadas išduotas,

kurio tu nepamirši niekada.

Prabėgs tau lūpom šypsena maloni,

o gal ir ašara nukris,

bet nepamirškim, kad skausmas ir džiaugsmas

pro tas pačias gyvenimo duris.

O gal čia rasi kažkieno ir paskutinį laišką,

sesers ar brolio, mylimojo nuoširdžius žodžius,

ar motinos ranka rašytą laišką,

kuris gyvenime tau testamentu bus.

Tegul jie guli dar, tegu, jų nesudegink,

nerekia degint tilto praeitin.

Gal kartais geresni mes pasidarom,

kada pasitariame su sava širdim.

ŽIEMA

(mano pirmasis eilėraštis, 3 skyriuje, 1933 m.)

Kaip smagu žiūrėti,

visur balta, balta,

bet lauke – lauke utiti

kaip šalta.

Stambios snaigės krinta,

vėjas jas nešioja,

o vaikai jas gaudo,

su jomis bėgioja.

Lipdo sniego senį,

ritinius volioja.

Visi tiktai šaukia:

- Dirbkit nežiopsoję!

Ir nulipdė senį,

netgi ir juokinga.

O sniegulės, snaigės

tiktai sninga, sninga.

NIDOJE

Geriu aš rudeninio miško kvapą

ir atsigerti negaliu.

Nuo beržo tyliai krenta lapai,

paliko paukščiai jau lizdus.

Nerimsta jūra.

Nors vėjas toks taikus,

bet bangos ošia, ošia.

Jos lenktyniauja tarp savęs

ir pirštais smėlį košia.

Nenorisi palikti jūros,

nors saulė vakarop jau slenka.

Ir žemė spindulius paskutinius

į savo delną renka, renka

VENTĖJE

Akį marių platumos vilioja,

jų bangelės kriaukleles skaičiuoja.

Stebint šėlsmą, lenktynes bangų,

ne trupučio man šiandieną nebaugu.

Taip gražiai prieš saulę žėri

banga, atsimušdama į smėlį.

Rodos, juokiasi balsu,

šaukdama skubu, skubu.

Pasilenksiu ir pagausiu.

- Kada tu ilsiesi?- klausiu.

Ji atsakė man balsu:

- Aš be poilsio dienų.

Ir tolyn vėl leidosi nuo kranto

su žuvėdrom krykšdama,

mestelėjo man kriauklelę

šit ta marių dovana.

MOTINOS DALIA

Neužmiega senutėlė,

nors rytuos aušra.

Plaukia mintys, lyg lino gijos,

suverptos kada.

Mintyse jai ir vaikystės,

ir jaunų dienų aidai,

nors vaikai senai suaugę,

žilstelėję jų smilkiniai.

Išaugino juos, išvargo,

būdama našlė.

Nerimas tik širdį graužė,

lyg juoda dėlė.

Kokį kelia pasirinks,

ar laimingi bus,

lizdus savo susisukę,

ar lankys tėvų namus.

Džiaugiasi – be reikalo sielojos

nemigo naktim,

motinos ištartas žodis

krito jiems širdin.

Lanko ją visi septyni

su savom šeimom.

Suvažiavus ankšta gryčioj

su žentais, marčiom.

Anūkėlių visas pulkas

krykštauja sode, rūpi jiems:

avis, paršiukas,

veršis aptvare.

Spindi veidas senutėlės

šypsena skaidria.

Rodos, ir vargų nebuvo,

kaip sako daina.

Džiaugsmo ašarą nubraukia

skarelės kampu.

Bus dar nemigo, laukimo

ir džiugių dienų.

NEPAJUTAU

Nepajutau, kada šermukšniai paraudo,

erškėtrožių vaisiai nunoko,

tik pamačiau – klevo lapai spalvoti,

krisdami rudenio valsą šoko.

Nepajutau, kad gyvenimo metai praėjo,

nematyt nudirbtųjų darbų.

Dainų aidai toliuos išsisklaidė,

prisiminimų džiaugsmą širdy nešu.

Negaila nieko, kas praėjo,

džiugių ir skausmo valandų.

Nors Metų našta pasunkėjo,

už viską dėkinga Gyvenimui esu.

LYGUMŲ VARPŲ AIDAI

Varpų aidas prisiminimų skraistėn

įsupa mane ir veda

Lygumų pakalnėm, kloniais,

lygia lanka, Kruojos vingiu -

ieškau senolių, protėvių takų,

jų žodžių nuoširdžių, prasmingų.

Mintis sustoja kamputyje bažnyčios,

Kur visada stovėdavome su Mama.

Gaivino jis mus vasaros kaitroj,

o žiemą tarsi šildė savo mažumu.

Dabar, mintim į jį sugrįžtant,

atrodo, motinos kvėpavimą jaučiu.

Tėvų rankom nuglostytos jos plytos,

šventoriuje įminti jų takai,

o mūsų – vaikiški balsai giesmėj skambėjo.

Čia tiesėsi maža širdelė ir ranka,

paberdama gėlių puokštelę Viešpačiui po kojų,

,,Šlovė tau, Kristau,“ tardama.

Ir nesvarbu, kur begyventum,

kiek Kruoja nunešė vandens,

maldoj ir mintyse užliejanti mane

tokia šilta šilta banga,

tu tokia didelė, erdvi,

bet mano širdyje telpi.

Lygumai, Pakruojo raj.

NENUSPĖSI

Kur tave mintis nuves,

nenuspėsi niekada,

kur sustos, prie kieno vartų,

tarsi kažko laukdama.

Gal klajos takais vaikystės

ar jaunystės upe bris,

lyg paklydęs pakeleivis

tyliai belsis į duris.

Gal pažįstamu taku nueiti

kvies tave kažkas,

gal tik tavo širdies skausmas

glostys mylimas rankas.

BRYDĖ

Ne vien tik rugiuose ar pievoj

paskui save palik brydes.

Kilnūs darbai ir nuoširdumas,

gyvenimo keliais tave teves.

Jei prisimins kažkas, kad gyvenai,

tegul tiktai akimirką, minutę,

ir jam nuo to buvo geriau -

reiškia, jau brydės būta.

SADUTĖ

Rudens saulė vis dar šildo,

vėjo muzika švelni,

o klevų spalvoti lapai

leidžias iškilmingai, išdidžai -

lyg ,,Sadutę“ šokdami.

Tai nusilenkia lig žemės,

tai žiūrėk, jie vėl aukštyn,

dar viršūnėje, apsukę ratą,

krenta palengva žemyn.

Taip margai nuklojo žemę,

rodos, minkštu kilimu einu.

Prašleivojo girtas dėdė

ir sumindė purvinu batu.

O mane nupurtė šaltis,

negalėjau nusimest minties

ir norėjosi balsu sušukti:

- Tik nesumindžiokit Žmogaus širdies!

MED. SESUO

Eina birželis per mūsų žemę,

nešdamas mediko dieną ir žiedų.

Ant suolelio parke sėdi senutė,

vėjas kedena kuokštą baltų plaukų.

Atveda ją prisiminimai

skaudžiausiai praleistų dienų

ir visada sustoja, lyg rikiuotėj,

ties mediko dienos slenksčiu.

Prisimena save – dar jauną,

pablyškusią, kiek pailgu veideliu,

kerziniai batai, palaidinė,

pirmos pagalbos krepšys ant pečių.

Ji ėjo ilgą karo lauko kelią,

kur zvimbė kulkos,

mirtim grūmojo granata.

O ji – jaunutė med. seselė,

reikėjo eiti – šaukė pareiga.

Kiek daug jų išnešta iš mūšio lauko,

gyvenimui grąžinta,

kiti paliko kauburiais be tako,

ir savo mylimam, vieninteliui

neužmirštuolių puokštė

palikta ant kapo.

Ant sienos kambary portretas kario,

linksmo, su šypsena veide,

po juo krepšys pirmos pagalbos – talismanas,

su vos įžiūrima

suvytusių neužmirštuolių šakele.

Sėdi ji parke, mintys Usėnuose,

tik kauburėlis ir ruduo.

Krintantys lapai,rodos, šnara:

čia sėdi karo lauko med. sesuo

TEGUL ŠIRDIS BUS SOTI

Paglostyk švelniai smilkinį šarmotą,

pašildyki sugrubusias rankas,

nors atminimuose tiktai,

ir tu pajusi,

kaip tavo širdį glosto kažin kas.

Gal tai prisilietimas prie vaikystės,

jaunystės juoko supami beržai,

nuskridusios svajonės aidas.

Nors metų juosta netrumpa,

bet nieko tu nepamiršai.

Gera, kada tave prisiminimai lydi,

Tegul širdis nuo jų bus soti,

Nesijaučia laimingas tas,

kuris nesugeba svajoti.

P. S. Tai posmai buvusiai pirmąjai kultūros namų choro vadovei Dolchočaitei Hildegard, kuri po daugelio metų prisiminė visus savo choristus ir atsiuntė nuoširdų pasveikinimo laišką. Ji senai gyvena Vokietijoje.

PRIE TAVO KOJŲ

Pamenu labai gerai

tą Kalėdų rytą:

šaukė Lygumų varpai

Jėzulio lankyti.

Guli ėdžiose ramiai,

toks mažytis, baltas.

Man širdelei neramu:

argi jam nešalta.

Kūdikėli, pažiūrėk,

aš prie tavo kojų.

Pažvelgė jis į mane

ir nusišypsojo.

Kas vaikystėj išgyventa,

mums labai brangu.

Šypseną Kalėdų ryto

širdyje nešu.

PABERTI ŽODŽIAI

Taip norėtum sustabdyti laiką,

surinkt netyčia pabertus žodžius,

išėjusių Anapilin atsiprašyti.

Tik supranti to niekados nebus.

Dažnai mes per vėlai suprantam,

kad viskas buvo taip arti,

gal kam skaudžiai širdin įstrigo

žodžiai, netyčia ištarti.

Dienų atgal nesugrąžinti

ir nepabėgt nuo amžinos tiesos:

Kas nuskubėjo nebepavysi,

kas turi ateiti nesulaikysi.

SMILGA

Gražiam pušyno pakrašty,

kur saulė žemę glosto,

ramunių laukas nuostabus-

įsimylėjusiųjų uostas.

Buria iš žiedlapių baltų

su viltimi saulėta-

mylės, nekęs, sugrįš, bučiuos.

Slapta svajonė ramunėms patikėta.

Pavydžiu aš ramunėms,

jos neš svajonę ilgą.

Manęs nepastebi visai-

aš tiktai smilga

PAGUODA

Prisiminimai didelė paguoda.

Juose skubi ir ne visur suspėji,

Ne visada ir pamąstai,

kad pjausi, ką pasėjai.

Būna dienų tarytumei tiršta migla,

lyg paklaidint tave norėtų,

kad kelio nesurastumei atgal,

kuriuo sugrįžt galėtum.

Kartais prisiminimai – lyg slogutis

užgulęs laiko savo svoriu,

išsivaduot stengiesi ir šauki:

Ne viską padariau gyventi noriu.

Kai į vaikystę nuklysti,

viskas išnyksta, kas buvo juoda,

esi laimingas ir šypsais.

Prisiminimai didelė paguoda.

TAKAS

Įkyriai barbena lietus į lango stiklus.

Dvi prigesę, senos akys seka jo lašus.

Rodos, sutelpa laše tam praeitis visa,

ir tas mielas kaimo takas, ir ryto gaiva.

Tuo taku jos kraičio skrynią vežė kraitvežiai.

Čia įmintos vaikų pėdos liko amžinai.

Ją visur taku lydėjo meilė ir viltis,

tai todėl tas kaimo takas visad prieš akis.

Išvežė juo vyro karstą rudenio lauku.

O ją pačią širdžiai alpstant,

miestan ,,prie vaikų”.

Rodos, nieko čia netrūksta: soti, šilumoj,

bet tiktai akis sumerkia – takas tolumoj.

Kai lietaus lašai vis rieda per lango stiklus,

per senutės veidą ritas lašas panašus.

Kas pasvers, kuris sunkesnis, skausmą kas nuplaus.

Tie lašai tokie panašūs – skruosto ir lietaus.

BŪK ŠALIA

Būk šalia jaunystės juokui aidint,

paukščiui pamojavus man sparnais,

gyvenimą vakariui vėjui gyvenant,

kai širdyje taip tuščia ir nyku.

Būk šalia, kai laimės talismaną

lyg šventenybę rankoje nešu,

lydėk pavargusią, laimingą

ir ašarai sužibus akyse.

Būk visada šalia

maža vilties kibirkštėle!

GIMIMO DIENA

Ateina ji, lauki ar nelauki,

nunešusi, kas buvo tau skaudu ar šventa.

Rodos, nepastebėjai jų tėkmės,

tik atsigręžus nustembi -

jau šitiek metų išgyventa!

Širdis tiktai svajonėse jauna.

Mintis dažnai prisiminimuose paklysta,

vėl išbraidai išvaikščiotus takus…

O metai, dienos nejučia

tarytum smėlis tau tarp pirštų slysta.

Gyvenimo ruduo turtingas patirtim.

gal stabtelėjus kiek susimąstysi,

nes rudeniu pakvipęs klevo lapas

nukrisdamas šnabždės:

- Į šitą dieną niekados negrįši…

KRAIČIO SKRYNIA

Nepriaudė man Motulė drobių kraičiui,

ji pati jų neturėjo.

Tiktai meilę darbui, Žmogui, žodžiui

man širdin įdėjo.

Nemažai gyvenimo dienų praėjo.

Kraičio savo skrynioj vis turiu,

rodos, saugotų geroji fėja.

Aš po trupinėlį dalinu.

Neištuštės skrynia, jos neišsemsi,

pilnumo jausmas širdį šildo,

nes ką kitiems išdalinu,

ji dar gausiau, savaime prisipildo.

LABAS, ŽEME

Jau Naujieji beldžias į duris.

Bet kas jas atidarys?

Kas įleis Naujuosius 2011-tuosius?

Debesys tinklus užklojo,

vėjas medžius drąskė ir šakas pešiojo,

nesimato nė vienos žvaigždės.

Kas į žemę metus palydės?

Dar raketų gausmas gąsdina visus,

rodės, kad užsidegė dangus.

Bet kai jos nutils,

Metus atlydės stambių lašų lietus

VYŠNIOS

Toks nuostabus baltumas vyšnių,

žemė nuo žiedlapių balta, balta.

Šakelėse užuomazgos jau matosi,

netrukus, lyg mergaitės skruostai,

bus rausva.

Ir supsis vėjyje nunokę kekės,

viliojančios lyg laimės žiburys,

raudonos, saldžios, kvapios,

kaip nepamirštamas

pirmasis bučinys.

***

Uždenki židinio žariją,

kad vėjas jos neužpustytų,

kad susikauptų šeimos šiluma,

vaikams, anūkams jos užtektų,

kad visą laiką meilės žarija

židiny degtų.

-//-

Bėga jaunystė saulės taku,

mintyse ją vejuos,

dar taip norėčiau sušilt rankas

tavo delnuos.

-//-

Kartais jaučiuosi

lyg būčiau inkilas,

į kurį turėtų atskristi paukštis,

kad sušiltų, nurimtų,

o paskui užgiedotų

Susiję įrašai:

1. Gintaro S. kūryba
2. Anos Marijos kūryba
3. Redos Macijauskienės kūryba
4. Agnietės Garmienės kūryba
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II

Voras vonioje

…jau kelinta vakara vonioje gyvena voras, tarsi negaledamas islipti? Didelis grazus, man grazus. Mano kaimynas bijo voru, jis vis praso kad as juos paimciau…o jie man patinka, gal kad kazkuo panasus ijuos, ne ne, ne isvaizda…tikrai neislipa – perslidu….turbut ir zmones bendraudami apraizgo vienas kita nematomais siulais…nelabai jis nori pasiduoti mano globai, idomu kuo jis maitinosi tas kelias dienas, dar toks pilnas energijos: bega bega, apsimeta kad negyvas ir vel skuodzia…anksciau ar veliau siulai nutruksta, ir ne mirtis cia dazniausia kalta, nesvarbu….stai pagavau, vel apmire, paleidziu ant lauko palanges, lekia kiek ikabindamas…gero kelio…tik kai jie nutruksta kazkur giliai sirdyje pajunti neapsakomai aitru skausma…

…vel zybsi “mazosios” zvaigzdutes, ar jos gyvos…gyvos gyvos…taip negali pamilti pagal taisykles, turbut vienai tik Meilei negalioja jokios taisykles…ryte svies saulute…. noreciau myleti taip kaip saulute myli zeme, geles, zmones…ji nezino nei geru, nei blogu, ji tiesiog MYLI…

….ir niekas manes neitikins, kad saulute negyva, jeigu tiek gyvybes dziugiasi ja…

Susiję įrašai:

1. Anos Marijos kūryba
2. Marijos Stancikienės kūryba
3. Redos Macijauskienės kūryba
4. Agnietės Garmienės kūryba
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II

Aukštumos ir gelmės

Griuvėsių kalnais kolūkiai pavirto,

bedarbiai jų sienas po plytą išnarstė,

Senolių ašaros anūkų nestabdo,

jie kaimus palieka net neatsigręždami.

Atėjo laikai kai žūsi beprasmybėj,

bet ne nuo priešo nuožmaus,

o nuo valdininkų armijos kumščio,

mokesčių kūrėjų apetito.

Bet jeigu pasieksi padangėj iškeltą viršūnę

ir įsiliesi į tautos išlaikytinių gretas,

tu būsi kaip Dievas – paniekintos žemės klajūnas.

Tu būsi tik vienas tau matomos saulės ugnim suspindėjęs,

skurdo kūrėjas, varguolių engėjas…

Bet atminki – ne turtuose laimė,

juolab ir ne jų kiekyje,

jie tautos krauju pasruvę.

Kapan jų neįsidėsi!

Kniūpsčias per akmenis slinki,

tik dorumu užsidirbki

ir gerbiamas aplinkinių

tu į palaimos viršūnę kilsi.

O alpstančią širdį gerumu gaivinki,

gyvenimo piktžaizdes tik juo ravėki.

Meilę dalinki ir nešykštėki,

Šypsokis priešui ir jį draugu priimki.

Nuo sunkaus darbo sukruvintom rankom,

ašarom aplaistytus pinigus skaičiuosi.

Duona iš jų pirkta tau bus mieliausia,

Vaišinki ja visus – gėris sugrįš su kaupu.

Susiję įrašai:

1. Edvardo kūryba
2. Marijos Stancikienės kūryba
3. Agnietės Garmienės kūryba
4. Gintės kūryba
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba

DRAUGEI GITAI

Sidabru spindės visa gamta,

o namie žaliu mišku kvepės,

tu ateiki, drauge miela, vėl

pasvajot prie šventinės ugnies.

Kai iš laimės tau sparnai išaugs,

ar netyčia ašara riedės,

teprašau, tu bet kada pašauk -

aš tave priglausiu prie širdies.

Nesvarbu ar saulė skaisčiai švies,

ar speiguotą giesmę vėjas staugs,

lauksiu tavęs, drauge mylima,

ir žinau – kas laukia tas sulauks.

Nesvarbu ar rytas, ar naktis,

ar saulutė kaitins, ar žiema –

aš žinau, draugystė mūs išliks,

Gita – mano drauge mylima.

Kai danguj sužibs pirma žvaigždė

ir mėnulis burę vėl įtemps,

tu ateiki, drauge miela, vėl

kol dar mano siela neužtems.

Kai pro langą saulė suspindės,

naują, gražią dieną ji paskelbs –

tu ateiki vėl, drauge miela,

džiaugsimės kartu kol vėl sutems.

Kai upokšniai ledą nugalės,

o berželiai puošis pumpurais

tu ateiki, drauge miela vėl,

pasidžiaugt pavasario aidais.

Suoks kada lakštutė paupyj,

ievos ir alyvos sužydės,

tu, mieloji drauge, vėl ateik –

gera vakarais čia pasėdėt.

Pasipuoš miškai žaros spalvom,

gervės į pietus sparnus pakels,

drauge tu mieloji, vėl ateik

kai sulauksim, rudenio vėlaus.

ŽINUTĖ ANAPILIN

Kaip norėčiau aš tau

parašyti žinutę

su daug žodžių šiltų

ir su meilės jausmais,

tau rašyčiau per dieną

ir per naktį aš gūdžią,

nesustočiau rašyt

jei žinočiau – nueis…

nesupykčiau visai

nesulaukus atsakymo,

laukčiau ilgesio viltį

užspaudus giliai širdyje

ir visai nesvarbu

nesulaukti atsakymo

kai žinai, kad manuosius

laiškelius tu skaitai.

Bet veltu aš bandau

sugalvoti sau priežastį –

lementas nusėdo

ar ne ryšio zona.?

juk puikiausiai žinau –

nepasieks tavęs žodžiai tie

ir daugiau nesakysi man:

- tuoj grįžtu pas tave.

Vėlei pinasi mintys,

nežinau ką galvoju,

susikaupt ir tiesos

pripažint negaliu,

vėl rašau tau laiškelį,

Sms-ą rimuoju,

noriu tau pasakyt

kaip vienai man sunku.

Vis Dievulio maldauju,

kad jėgų man suteiktų,

kad galėčiau ir Tau

leist ramybėj ilsėt

ir sakau Tau sudiev,

Tu ramybėj ilsėkis

su šventais angelais

ir laimingom sielom,

aš turiu dar gyvent

tiek kiek davė man Dievas –

pasistengsiu ištvert

ir gyventi tikrai.

TRUMPUTIS LAIŠKELIS

Jei galėčiau surinkt

saulės spindulių pluoštą,

dar saujelę žvaigždžių,

gabalėlį dangaus,

o iš pievų margų

pienės pūką švelniausią,

gėlę, kad užsiuostų

tau kvapai tolimi

Tėviškėlės laukų,

o spalvos paprašyčiau

iš drugelio sparnų

Vis dar trūksta kažko?

gal upelio sraunumo,

gal lakštutės giesmės,

o gal lašo lietaus?

kad galėčiau nuaust

tiktai tau laimės juostą

su švelniausiais jausmais

ir svajonėm slaptom…

jei galėčiau tiktai…

Bet deja, neįmanoma –

aš per mažas žmogus,

kad daryt stebuklus

štai todėl ir siunčiu tau

tiktai trumpą laiškelį –

čia sudėjau jausmus

ir svajas, ir sapnus.

Mano svajonių pilis

Pabudau vieną rytą

ir nusprendžiau, kad tau

dovanosiu aš pilį

kur seniai pastačiau.

Iš spalvotų svajonių

ir gražiausių sapnų-

sienos meilės tyriausios,

lubos dvelkia džiaugsmu.

Ta pilis nuostabiausia

iš balčiausių pilių-

bokštai žibantys auksu

kyla virš debesų,

stovi ji žaliam slėnyj

tarp gėlynų margų,

o takeliai į pilį

pabarstyti smėliu.

Mes gyventi galėtume

toj baltojoj pilyj

tik kažin realybę

tu palikt ar gali?

Bet užeik nors minutei

čia pabūti svečiu,

pamatysi kaip gera,

kaip čia būna šviesu,

menės didelės, erdvios,

spindi žvakių šviesa,

o per langus matyti

nuostabiausia gamta.

Duokš man ranką ir einam

pasivaikščiot pilin,

negaliu vienam leisti,

nes paklysti gali.

Ir pati aš kai kartais

čia klajoti bandau

dar bijau pasiklysti

tarp svajonių žmogaus.

Kai man liūdna užeina

ar nustoju vilties –

tekina aš pabėgu

užu vartų pilies,

pasivaikštau po sodą,

dar paglostau medžius,

kartais netgi pavyksta

paskraidyt drugeliu.

Kartą šitaip plasnojau,

man nuvargo sparnai,

ant žiedelio geltono

pailsėt sumaniau,

uodžiau saldų nektarą –

jis svaigino mane

ir švelnutis vėjelis

pabučiavo tada.

Mirksniu man išsiblaivė

gelsvo žiedo kerai,

nes žinojau puikiausiai –

tu vėjelis buvai.

Veltui puoliau ieškoti

tarp žiedų ir sode –

visą pilį išnardžiau,

bet deja…bet deja.

Gera būt jei galėčiau

drugeliu aš skraidyt,

gera būt pasijausti

vėlei tavo glėbyj…

Negaliu pastatyti

aš tvirtovės šalies,

bet manosios balčiausios

nieks sugriaut negalės.

Ir kai linksma ar liūdna

vis sugrįšiu tenai,

į svajonių tvirtovę –

susitiksim čionai.

Sveikinu Tatjaną

Aš ilgai, ilgai galvojau

ką gi tau padovanot?

dovanot norėčiau rojų,

bet dar reikia pagalvot..

Tu turi didžiausius turtus

šičia, žemėj nuostabioj

ir tikrų draugų ir draugių,

darbą, pagarbą šeimoj.

Į tave kaimynai kreipias

su visokiais klausimais,

prašo patarimų draugės,

vyrai jų, net ir vaikai.

Visada randi paguodą,

patarimą dėl kitų,

sako, gauna tas kas duoda

ir šiais žodžiais aš tikiu.

Mokei ir mane šypsotis

kai vienatvėje dusau,

pasistengsiu atiduoti

meilės trupinį ir tau.

Dar seniau drįsau galvoti -

gera žmogui be bėdų…

bet pati mane išmokei

neliūdėti kai graudu.

Visad akys spinduliuoja

tavo šilumą sielos,

tiktai kartais išsiduoda

skausmą tavo vienumos.

Dovanot norėjau rojų,

kaip pirma tau ir sakiau,

bet juk žemėj tu laiminga,

tarp draugų juk daug smagiau.

Dovanoju tau dalelę

draugiškos mažos širdies

lai jinai nušvies tau kelią,

niekados neleis liūdėt,

Dar prie šito palinkėsiu –

būk tokia, kokia esi,

o dėl rojaus pasakysiu -

radom jį tavoj širdyj.

Daug norėčiau pasakyti,

bet ir taip per daug kalbu,

žodžiu, rojus tau sukurtas-

čia, tarp mylinčių draugų.

Sveikinu tave nuoširdžiai,

mano Drauge, nuostabi –

lai visi šiandieną girdi –

man esi labai brangi.

Už Tatjaną tad pakelkim

vyno sklidinas taures

ir visi drauge išgerkim,

nes Tatjaną mylim mes.

Susiję įrašai:

1. Marijos Stancikienės kūryba
2. Redos Macijauskienės kūryba
3. Gintės kūryba
4. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba

Gyventojo laiškas valdžiai

UAB “Savivaldystė” savininkų posėdis 2009 kovo 26d.

Posėdį vedė visų kaimiečių vyriausiasis Pozicija Vingis. Jis dar atsivedė kelis, kurie irgi norėtu būti savininkiukai . Vienam jų Sausatarškiui Juozui Pozicija Vingis liepė būti sekretoriumi ir liepė mažiau tarškėti per posėdį , rankelę kilnoti kaip visi nuo kaimiečių ir nieko neklausinėti. Kitas kaimiečių gydytojas Čepsių Ponas norėjo vis paklausti, kada jam prieš pavadinimą gydytojas uždės žodelį “ Vyr.” Nes jis yra vyras savo ligoninėje, o ne koks daktariukas. Bet Pozicijos Vingis jam tyliai užgarantavo kad, dar pora metų gali palaukti ir jis padarys Čepsių Poną ligoninėje tikru Vyr, dabar vingių negali daryti, be to Jis dar negavo visų vyriausio savininko Šarono Palaužiko sutikimo.

Iš vieno šono Pozicijos Vingiui sėdėjo mažas savininkiukas Jonas Jaunikis, jis atsivedė savo Jaunikę daktarikę, abudu mėgo, kaip ir dauguma šilutiškių, žaisti krepšinį daryti teisingą tvarkelę namuose ir labai nemėgo dėdės Aliaus Vėdaro, kuris atėjo į posėdį iš Butų tarybos ir norėjo iš Jaunikių šeimynos atimti 18centų už buto kvadratinio metro pažiūrėjimą(sunku galvą palenkti).

Iš kairės Pozicijos Vingiui sėdėjo Staselė Skudurienė, bet jai per daug nerūpėjo skudurai, jai patiko gėlės ir gražiais žodžiai šnekėti kai visi girdi, todėl ji per posėdį nieko ir neprašė, nes jai gėlių visuomet parūpina Vingis, kai tik ji nori sakyti kalbą. Tačiau Pozicijos Vingis bijojo Staselės atsivesto Šimšimlionio, nes jis drąsus ir puolė net pačio savininkiausio Šarono Palaužiko draugužį Fredą Markvandenį (tas kuris vandenį pilsto), kuris nenorėjo pigiai parduoti vandenį vienam ponui Atkeršiui, kad tas nemokamai iš savo fabriko gyrdytu pienu visų griežčiausią ir tvirčiausią Šaroną Palaužiką , kad jam dar labiau ranka stiprėtu ir visus visus galėti palaužti.

Toliau iš kairės už Staselės Skudurienės sėdėjo Saulėns Žasinauskas (tas kuris ant visu savo mašinikių kaktos nusipiešęs žąsinus) , jis yra darbo darbininkas, tik nori visus UABo “Savivaldystė”stogus remontuoti, visus svečius viešbutyje priiminėti ir už tuos pinigėlius mašinikes pirkti, žąsinus ant kabinos piešti.

Pats vyriausias, savininkiausias,griežčiausias posėdžio dalyvis jau minėtas Šaronas Palaužikas , kuriam priklauso Muižės dvaras, jį statys visa Europos Sąjunga, jis turi visas Ventės žemes(gal ne visai visas) ir Ventės Ragus ant kurių gali bet ką gali pakabinti sukoncervavęs. Jo bijo visi net UAB “Savivaldystė” nesavininkai. Jis grąsino pakabinti ant Ventės Ragų Stepą Ožiuką, kuris kraną tokį turi, kad nepastovi neapvirtęs, jis net Arvydo Buliaus nebijo, kurio bijojo ir kurį šešis metus “Savivaldystė sočiai maitino. Toks Algirdas Munreikinas galingas, kuris daug paršiukų turi, bet jau Juozuką Sausatarškį prarado ir tas jau bijo kad Šaronas Laužikas paršiukus suvalgys ,ir jo ranka ,kuri visus palaužia dar stipresnė taptu. Aišku Jis turi galingiausią ranką, jis visus posėdžius valdo , visus darbus skirsto ir visas kėdes dovanoja ar atima ir vis galvoja kam ką padalinti ar iš ko ką atimti.

Šiame posėdyje buvo tokie sujudę liberaliukai , kurie bandė ranką nulenkti Palaužikui Šaronui. Į atlapus kibo, apiplikinti norėjo UAB“Savivaldystė” valdovą Raimondėlis Plikintojas su Dalia Nedrebiene iš kitos Nemuno pusės. Atsirado drasuolių vienuolika, keli dar buvo pasislėpę po savo katalikišku ar kitokiu ten veidu, bet ir tuos Palaužikas iškapstė, net jų sėbrą komandorą Joną Pripurlį išdrėbė, kurisŠaronui Palaužikui į stalčius visokių tarnybinių prikaišiojo, kad didysis Šaronas savo kūriką Algelį Šiaulietį pamokytu, iš kur ir po kiek skiedras ir šiaudus pečiams pirkti. Ir tie nesuprato, kad už skiedras ir šiaudus moka tokie žmogeliai, kur urveliuose gyvena ir nenori kad žiemą juos į Ventės Ragą Šaronas Palaužikas suriestu. Argi gali drysti kas Šaroną Palaužiką mokyti ?…

Posėdžiui pasibaigus, visiems einant pro duris sekretorius Juozukas Sausatarškis įšdryso garsiai paklausti –kas bus , kokia pabaiga. Tai pasakys pabaigos “žinys”, kuris miške gyvena ir Vilniuje dirba ir pas mus kartais apsilanko- Sausatarški Juozai, mokykis anglų kalbą –“End” yra pabaiga, o žinys gali būti ir “zinas” –piktai jam atkirto viską nujaučiantis Pozicijos Vingis.

Susiję įrašai:

1. Redos Macijauskienės kūryba
2. Agnietės Garmienės kūryba
3. Gintės kūryba
4. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II
5. Skaitytojo Antano kūryba

Senelei

Netikėk, senele, veidrodis meluoja,

įkyri gegutė megdžiojas kleve,

tik viena raukšlelė veidą nuvagojo,

smilkiniuos nutirpo rudenio šalna.

švelnūs tavo žodžiai budina kas rytą

ir užmigdo nakčiai sapno karaliu,

patikėk, senele, nėra žodžio kito

kad ištart galėčiau kaip tave myliu.

Tavo akys glosto pumpurą ankstyvą,

akių ežerėliai šviečia gerumu,

duok, senele, ranką, bėgsim į beržyną

prisirinkti pienių iš tavų delnų.

Akmeniui

Neaplenksiu akmens ašaroto –

pakeleivio, krantinės minčių,

prisiglausiu prie amžino sosto

ir į šviesą išeisim abu.

Mes į nerimą dviese keliausim

kol apdegins skaudi praeitis,

ramų šaltį akmens prisiglausiu,

kad atvėstų įkaitus širdis.

Patekės mums mėnulis pražilęs

ir apnuogins vienišių širdis,

susiglaudę išlauksime tylūs

kol rasoj praeitis pasiklys.

Neaplenksiu akmens ašaroto –

išdavystės nemoka širdis…

jis ramus ir didingas kaip sostas,

pakeleivį priglaus, išklausys.

Neteisk

Neteisk manęs, juk tu ir aš tik svečias

tarp laiko lanko šūvių ir svajų.

Neteisk manęs kada likimo žvakės

iš kelio rinks tiesas manų klaidų.

Šiame laike ir tu, ir aš keleiviai –

tik trapios smilgos dieviškoj erdvė,

neteisk manęs, kad į likimo taurę

dalia sudėjo spyglius, ne roožes.

Aš moteris – neteisk manęs likime

už slaptą geismą svetimų džiaugsmų,

už skrydžio aukštį, nuopolį, kritimą,

pavydo ugnį, žeidžiančius žodžius.

Išgirsk prašau… jeigu išlikt negalima

tuomet palik bent vardą buvime –

aš tik žmogus, išbėgęs į gyvenimą

su savo norais, siekiais ir tiesa.

Amžinoji gija

Aš ir žemė –

tai mes su Motina,

saulė.budino Žemę,

mane žadino Motina.

Žemė želmenį kėlė,

augino grūdą, sotino,

pagarboj ir tikėjime

riekė duoną Motina.

Ji gėriu gydė skausmą,

mus mažyliais vadino

ir vis Dievui dėkojo,

kad visus išaugino.

Aš glaudžiuosi prie Žemės –

Žemė priglaudė Motiną…

koks trumputis gyvenimas…

lenkiuosi Žemei ir Motinai.

TIK SAPNE

Languose užsimerks žiburėliai

ir ramunėj žiogeliai užmigs,

nuaus tamsą blausi mėnesiena,

o į sapną vaikystė sugrįš.

Vėl rogutėmis pusnį matuoju,

žibuokles vėl mamytei renku,

vėl iš pienių vainiką vynioju

ir avietę į delną dedu.

Su tėčiu vėl po girią žingsniuoju,

žaliuokes, voveraites renku,

vakare savo lėlę linguoju,

kad užmigtų po aibės darbų.

Languose užsimerks žiburėliai

ir ramunėj žiogeliai užmigs,

nuaus taką blausi mėnesiena

tik vaikystė jau niekad negrįš.

Pamirštiems žodžiams

Pamiršti žodžiai pakeitė veidą,

virto rubinais, aukso žiedais,

bėga lenktynių valiutų kursais,

dienų rutinoj tampa kapais.

Pamiršti žodžiai ašara bėga–

laiko rodyklėj tiksi vardais,

apsikabina, glosto per miegą,

o atsibudus lieka svečiais.

Pamiršti žodžiai žudo artumą,

jausmus paverčia kelio vergais,

sielą pagrobia, vagia švelnumą,

be šilto žodžio mojam kardais.

Apleisti žodžiai ašarom rieda,

blunka rubinai, aukso žiedai,

pamirštą žodį kažkur girdėtą

kartais dar tariam „ačiū“ garsais.

Ko verkia mamos

Atgal į praeitį, į dienų puokštę

kai visiškai kitaip dangus kvepėjo,

kai vis kopiau į laimės bokštus

ir niekinau likimo vėjus,

kai akys vargo nesapnavo

ir svaigo skrydžiuose galva,

kai pro nelaimę jei ne mano

galėjau eit kaip svetima.

Kai tėtis ir mama dejavo:

- užaugs dukrelė mūsų greit.

tada maniau, kad savo kelią

jie nemokėjo lengvai eit,

kai vis pykau, kad kažko trūksta,

kad visiems gera, o jiems ne,

kai naktimis kažko vis duso

pagalvėj verkdama mama,

kad po pirmų gaidžių mama

kažko vis triūsdavo kieme –

aš vis maniau, kodėl abu

nemiega nors ligi pietų.

Kažkur toli prabėgo dienos –

vaikystė, nuotaka, pati mama…

Dabar žinau kodėl kas naktį

pagalvėj slėpės aimana.

Vis dar skubu

Diena dienon į „laimės bokštus“

tarsi viza į laiką išduota,

kažkur skubėta, kurta, trokšta,

vienur klasta, kitur ryški šviesa.

Ir vis skubėta, vis neatiduota

dar skamba aidas tuščiam perone,

kažko neliko, kažkas paaukota,

kažkas išmainė kelyje mane.

Vis dar skubu, dar begalybė norų,

vis dar tikiu – stotelė ne šita…

dar taip anksti, dar žada gerą orą -

gal akių saulė nesimerks laike.

Kažko neliko, kažkas paaukota -

keistai išblukusi gyvenimo viza…

einu tolyn per baltą vyšnių sodą,

einu klausyt jaunystės aido perone.

Nereikia daug

Man nereikia nuostabių gėlių…

man užtenka gelsvo pienės žiedo,

kad galėčiau kai labai sunku

minkštam lauko žiedui išsilieti.

Niekad nemačiau blogų žmonių –

jie visi savos šviesos turėjo,

jeigu net nepašaukė vardu -

tai bent tuo pačiu keliu praėjo.

Man nereikia nuostabių gėlių,

nes brangiausia tai, kad susitikom,

kad kartu mums gera ir jauku

kol dar vartome likimo knygą.

Ko palinkėti

Imk drąsos iš karžygio delnų,

motiniškos meilės pasisemk,

nepaklysk tarp netikrų draugų

ir malda nuo melo prisidenk.

Imk tiesos iš amžių patirties,

imk ramybės iš nakties tylos,

niekad skausmas sielos nepalies

jei užteksi žmogiškos šviesos.

Nešk visiems tikėjimo šviesos,

lai į žemė nebedrįs sugrįžti

pyktis, skausmas…o vardan tiesos

pasistenk tarp melo nepaklysti.

UŽ JUS

Keliu taurę už tuos kas sugrįžta

ir už tuos, kurie laukia manęs,

keliu taurę už žodžio jaunystę

ir už laisvas, gražias svajones.

Keliu taurę už tai, kad dar esam

ir, kad būsim tokie visuomet,

už beribę ir žmogišką drąsą

kuri ves per laimingas dienas.

Tad prisėskime mano vienminčiai,

prisipilkim vienybės taures

ir gyvenkim, kas rytą pakilkim

kurt ir puošti savąsias dienas.

Nenoriu busti

Dar neatmerk akių, sapnų karaliau,

dar leisk pabūt su laimės karūna,

dar taip trumpai turėjau kario valią,

nes atsibudus bus nauja sena diena.

Dar leisk pabūti tavo karalystėje,

toliau nuo pykčio, melo ir klaidų,

nuo pragaišties, vilionių, klystkelių

dar sapno auros neatimki iš akių.

Dar neatmerk akių, nakties karaliau,

leisk pasapnuoti, būt stipria, drąsia,

o prasibudus, tegul mano nerimas

ištirps snaige, pavirs rūkų skraiste.

Marija Stancikienė – Laukimas

Sužaliuos horizonte beržynai,

grįžę paukščiai padangę matuos,

o lange lauks šešėlis pražilęs

ir kantri akių saulė mamos.

Ji laisva kaip pavasario vėjas

tuoj pravers duris dukra vėl,

pasiklys jos vaikystės alėjoj

ir užmigt bus sunku kažkodėl.

Keisis spalvos gyvenimo vingiuos,

o lange lauks šešėlis brangus,

nepamiršk, kad tavęs pasiilgo,

kad tu mamai – šviesa ir dangus.

Nauji Metai

Vėl švenčiausia Kūčių vakarienė,

Nauji Metai – rodyklė laike

pasitiks nelauktai ir kasdieną

mums primins, kad pakito data.

Nauji Metai paženklins kelionę,

duos ir ims netikėtai, ramiai

gal nedaug, nors mažutę svajonę,

kad rytoj bus be galo gerai.

Nauji Metai – rutinos stebuklai

kai prieš veidrodį pats sau tari:

visko būna ir viskas praeina,

tik svarbiausia – išlikim geri.

IR SAU, IR…….

Supuvęs prie gyvatvorės dagys,

iškentęs kaitrą, šaltį, audrą, lietų,

įsirausė po pamatais piktas šaknis,

kad šeimininkams smigtelti galėtų.

Kai saulė kepino – dagys lapojo,

kai plovė lietūs – lapais dengės:

- kad tik šaknis nepūtų – sau galvojo,

kad neišnyktų mano pykčio gentys.

Pradėjo pamatai, stogai „važiuoti“,

pradėjo veistis kiemuose gyvatės,

pats likęs „ padaru“ ėmiau galvoti:

- dar tokio pragaro nematė mano akys.

Iškrėsim kiemą, rasim pykčių šaknį,

išversim „tvorą“, remiančią dagius -

gyvenant žemėj prabanga netekti

švenčiausio credo – aš esu žmogus!

KOL TIKIU

Iš suvokimo, iš būties,

iš laiko, kelio ir darbų,

iš viso to kuo aš su

ir kuo jau būti negaliu,

iš savo skausmo ir vilties,

iš džiaugsmo ašarų švarių,

iš sugrįžimų, netekties

imu kas liko, kiek turiu…

ir dar einu artyn šviesos

juk dar ne viską gražinau,

dar šitiek paimta skolon –

ar atiduosiu – nežinau…

Dar norų daug ir daug svajų,

dar nevisi darbai baigti

o grįžt atgal nebegaliu -

atleiskite – kas palikti.

Rytojun ves sava žvaigždė

maldos šviesa širdyj sudėta,

mana dalia – mana sakmė

kelionės dulkėmis nusėta.

ŽODŽIAI

Žodis po žodžio, žodis po žodžio

apsižodžiuojam kaip kovose,

statome pilį byrančio smėlio,

būnam karaliais…tik sapnuose.

Žodis pagydo, žodis kankina,

žodžio vertybė meilės posme,

nesusimastę žodį naikinam,

o nusivylę mirštam dvasia.

Laikas uždaro balsą, bet žodis

lieka keliauti atminimu,

jei jis teisingas – nepasiklysta,

jeigu protingas – tampa keliu.

AR ŽINAI

Stovi taurės negertos ant apskrito stalo,

o laukimo ugnyj kenčia siela mana,

ar žinai kaip graudu, kad likimas melavo,

nes tylos per mažai ir audrų ne gana.

Gal ne taip pastačiau mūsų pasakų pilį –

man vienai per sunku, o abiems nevalia,

lyg drugelis tamsoj mintys klysta į tylą,

sukryžiuoti jausmai išsiduos raudoje.

Akys drėks, bet tylės, kad širdis neišduotų

ir suduš lyg taurė mudviems meilė skirta.

Aš kasnakt sapnuose viva kranto godosiu,

gal sugrįš mūsų laimės nuskendę laivai.

Kodėl?

Žarstau beprasmių akimirkų laiką,

degu ugnimi nuo spalvotų melų,

stoviu ant liepto – kryžkelės baubo,

žengsiu – pražūsiu, grįžt per vėlu.

Liko padangė gimtinės toliuose,

senos trobelės su vargo langais,

žemėn prasmegti, išnykti norisi

kai tuščios dienos ūžia vargais.

Liko tik žodžiai klastingo aidėjimo

ir melo jūros su keršto krantais,

talžo ir stumdo permainų vėjai,

įniršio puotos kyla vaidais.

Žemė pavargo, skandina, degina,

rodo, kaip nykstam tarp savo klaidų,

kaip pasimiršti, užgniaužti nerimą,

kai siela pavirsta vilko vaiku.

Klasta

Supuvęs prie gyvatvorės dagys

iškentęs kaitrą, šaltį, audrą, lietų

įsirausė po pamatais piktas šaknis,

kad šeimininkui smigtelti galėtų

kai saulė kepino – dagys lapojo,

kai plovė lietūs – lapais dengės:

- kad tik šaknis nepūtų – sau galvojo,

kad neišnyktų mano pykčio gentys.

Pradėjo pamatai, stogai „važiuoti“,

pradėjo veistis kiemuose gyvatės,

pats likęs „ padaru“ ėmiau galvoti:

- dar tokio pragaro nematę mano akys.

Iškrėsiu kiemą, rasiu pykčių šaknį,

išversiu „tvorą“, remiančią dagius -

gyvenant žemėj prabanga netekti

švenčiausio credo – aš esu žmogus!

TĖVYNĖ

Čia mano žemė, obelys pražydę,

čia mano jūra šiaušianti bangas,

čia žalios lankos, putinai prisirpę

ir klaidžios girios protėvių takais.

Siela numirtų be Tėvynės grožio,

be lietaus ašarų, pavasario svaigaus,

be vasaros kaitros, auksinių rožių,

be rudens tango, šokančio klevais.

Čia mano žemė ir viena Tėvynė,

čia visos datos – mano laiko natos,

nors praeityj kažkur alegro išsitrynė -

širdis išsaugojo savos kilmės kantatą.

Čia mano žemė, mano turtų kalvė,

čia viskas kam šioj žemėje esu,

gyventi, kurti man garbė ir laimė

ir amžinybėj likti Lietuvos vaiku.

Tai būti ar nebūti?

Tai būti ar nebūti? Koks klausimas opus…

prisėskime prie kelio, nutarkime perpus

ir apsisprendę klauskim: ar būti, ar nebūti,

ar mes Marijos žemėj gyvenam nors truputį?

Tai būti ar nebūti? Kam rūpi mūsų sielos,

ar reikalingi žmonės, ar šitoj žemėj niekas,

kam bus nauda išnykus iš pažadų planetos

keliauti šunų lodyt? Ar mums neliko vietos?

Tai būti ar nebūti…tik klausimas beprasmis

neturime mes teisės pabėgt, apvilt, nekęsti,

mylėkime gerumą, vaidus, pykčius pamirškim,

kartu į naują dieną su viltimi pakilkim.

Gimtadienis

Kinkysiu skausmo audrą laiko rogėse

tegul nuskris piktais laukiniais vėjais,

kad laimė it ramus dangus atrodytų,

o meilės fėjos džiaugsmo negailėtų

Sugersiu visą lietų, sužydės dangaus,

lai tavo širdį vien tik meilė puošia,

gimtadienio birželio laivas nuostabus

bijūnų burėm neš tave į laimės uostą.

Ilgesio ugnis

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

apdeginusi naktį liepsnomis,

ko širdyje negalima paliest,

kaip susivokti ką padalini.

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

sudaužiusi jausmus pusiau,

atskyrusi į „buvo“, „būt galės“

kol į „egzaminą“ širdis išleis.

Kokia tu, mano ilgesio ugnie,

už ką myliu, ko negaliu pakeist,

gal būt norėčiau neturėt jausmų

ir be audrų likimais pasikeist.

Žinia kokia tu, ilgesio ugnie –

jei degini, pasijaučiu laiminga,

stipri, nors prie svajų pilies

iš ašarų gražuolės snaigės krinta,

nors skruoste raižai nerimo vagas

tavęs nekęst ir nemylėti negaliu

jeigu tava ugnis širdyj užges -

aš būsiu mirus nuo savų klaidų.

Kol čia

Iš toli, iš toli atskambės lyg varpeliais

serenadų aidai žaibo blykstėmis -

ar laimingi, ar ne – pasirinkti negalime

ir jaunystėj dažnai pasiklystame.

Gal arti, gal toli, bet jau buvo – nebus

to ugningo, svaiginančio tango -

tokia laikui auka – viskas buvo perpus -

į šiandien ir rytoj padalins laiko bangos.

Kas žadėta dar bus – pasiruoškim priimt

gal sidabro pilis arba rožių spyglius,

laikas eina visiems, nesiprašant primins,

kad šios žemės keliai pabarstyti vargu .

Ir kartosim vis tiek, kaip gyventi jauku

kai iš meilės šioj žemėj užgimstame,

kad pramokom nepykt, nekartoti klaidų,

kad ateinam, kad meilėj numirtume.

Čia gimtinė

Gavau kelialapį iš laiko ten į čia

ir žodžių rakto niekas nepamokė,

praskrieti per gyvenimo kančias

vis dar bandau tarytumei pirmokė.

Sklaidau likimo knygą ir bijau,

kad nepabėgtų neskaitytas žodis,

verčiu lapus kaip sugebu pati, tačiau

likimo kalvėje esu naujokė.

Veiksmų veiksmai, nežinomieji,

vardikliai – gal žmonių kilmė?

Gal tie, kas gali viską nugalėti

tvirtais karaliais lygybe stovės?

Gal būt galės – jei neturės sielos,

jeigu manysis, kad valdovais gimė…

nereikia man jokios kitos tiesos –

čia Lietuva – gimtinė ir Tėvynė.

Brangiems skaitytojams

Kai įsisuka laiko švytuoklė

ir susprogsta prie kelio beržai,

aukštam kalne sužįsta žibuoklės -

mano posmai pavirsta laivais,

atskraidina svajas, švelniai glosto,

kartais virsta paguodos žodžiu,

kelia saulės bures į poezijos uostą,

ieško spindulio žemės džiaugsmų.

Vis einu nesibaigiantį taką,

ir kartoju Jums jausmo žodžius-

Jus mylėt man dienų nepakanka,

ir rašau su jumis, ir … už jus.

Didi laimė šiuo rojum keliauti

kai žinau, kad eiliuoju už jus,

su Jumis dalinuos šitą jausmą

ir renku širdies balso žodžius.

Jei ne Jūs, ko verti mano žodžiai,

kam dalinčiau brandintus jausmus…

mano eilės vien Jums žydės rožėm,

kol šioj žemėje duoda sparnus.

Mūsų metai

Mūsų metai niekad nepraeis –

jie susprogs klevais, laukinėm vyšniom,

jei ne žodžiais, ne gerais darbais

tai bent akmeniu prie kelio pasiklys jie.

Mūsų metai – veidrodžiai laike,

kaip trumputis lengvas saulės blyksnis,

lyg paklydusi naktyj delčia

ryškioj žvaigždžių kraitėj pasiklysta.

Mūsų metai – iššūkis laike,

renkasi spalvas sraunioj paletėje –

mus atlydi dangiška šviesa,

kad išmoktume visa širdim mylėti.

Mūsų metai – dienos delnuose,

dovana, kokios daugiau negausime,

glaudžia, šildo dieviška šviesa,

kad ramiai savom dienom keliautume.

Dienų prasmė

Prasmė ne tai ar myli, ar nemyli,

ar tu gražus, ar turtuose skendai –

jei sielos veidrodis nuliūdęs tyli,

o širdį daužo sąžinės varpai,

jei naktį akys pasibaido miego,

jei net šešėlio savo pabūgai –

dar gyveni, jausmai dar nepaliko

ir pasižadint savo sielą pakilai,

kad susitikęs žmogų pamatytum -

pasaulio turtai – pamilta diena

kai sieloj sužiba viltis kas rytą

ir supratimas – vėl save radai,

kad už svajonę, laiko dovanotą,

tu duosi daug ir liks širdyj gyva

tava būtis, tavų dienų paguoda ,

tava prasmė, tavų dienų šviesa.

Moters kerai

Tau reikia perkūno –

man reikia tylos,

kokia jėga tūno

virš mano galvos.

Šliaužiu aš – tu bėgi

ir garsiai juokies –

kai tau nesimiega –

aš merkiu akis,

tu jaukiai šypsaisi,

o man negerai,

gal teks pasikeisti –

kad jį kur galai.

Tu vėlei džiaugiesi -

aš keiktis imu-

kodėl būti dviese

man šitaip sunku?

Kai tu matai saulę

man niaukias dangus –

esu šiam pasaulyj

surūgęs žmogus.

Dejuoju, kaip bloga,

o tu man tari -

turi psichologą –

vėl būsim savi.

Maniau jau paliksi –

ir vėl, kad galai,

širdelėje tviksi

tavi bučiniai.

Tad kokį tu kerą

turi širdyje,

kodėl šalia gera

ir nyksta tamsa?

Mano turtai

Mano turtai, langai nužvalgyti,

lengvi žingsniai tėvelių troboj,

ilgesingos ramunės prie gryčios

ir slėpynės motulės skaroj.

Mano turtai – pasiūdintos lėlės

ir šviesa vakarinės žvaigždės,

tokio grožio seniai neturėjau,

jo karalių šilkai neatstos.

Mano turtai – traputės gėlelės -

pakalnutės – gimtinės šlaite,

avietėlė, nusvirus prie kelio,

obuolėliai, prisirpę sode.

Mano turtai – visi atminimai

kai prieš rytą sugrįžus namo

tėtis barės: „koksai tas jaunimas“

ir iš gėdos alpau prie mamos

Mano turtai – ne saujoje litas –

atminimais prikrauta skrynia,

net jei laikas į nebūtį ritas

jie žydės amžinybės kalne.

Stebuklų naktis

Kai Joninių naktį sužiba laužai

Šyšos upėje vainikai plaukia –

pasakyk, ko tu širdie daužais,

kokio šventinio stebuklo lauki?

Ir atsiliepia širdis į sielos veidą -

norų daug vardadienio tamsoj,

būki man mažiau pikta kai skauda,

rudenį gyvenk ramioj šviesoj,

netikėki pažadais beviltiškais,

ir neimki laimės svetimos,

kiek turi išsaugok ir branginki,

ir lai mūsų laikas nesustos.

Mano širdies pokalbis nutrūko

liko daug ir už, ir prieš… tačiau

šventės burtai taip ilgai užtruko,

nes lyg po audros širdyj šviesiau.

Vaikystės sapnai

Kai likimas lanku juosia laiką,

kai už sodo nutyla griežlė,

kai į sapną grįžtu tarsi vaikas

išgirstu ramų balsą širdies.

Atsibust negaliu, noriu likti

praeityj, kur gimtinės dangus,

ten kur laimė nemoka palikti,

ten kur ąžuolu stovi žmogus,

kur lakštingala lydi į naktį,

vyturėliai kur žaidžia danguj,

dar nebusiu, nenoriu netekti

šilto ryšio gimtinės brangios.

Nepailstantis Nemuno vingis,

Dubysa su kregždučių šlaitais -

prasimerksiu – ir vėl nusivilsiu,

kad ne laikas lakstyti kalnais.

Saulė motina šypsosi skruostuos,

ryto mėlis glamonėm svaigus

kelia dienai ir ilgesio uostas

lieka mano vaikystės krantuos.

Kalti

Išėjom iš tėvų – jaunystė vedė,

ramiai šnarėjo kelio jovarai,

o languose žibėjo geros akys

ir vis kartojo – mane palikai..

kai skuba laikas ir vaikai užauga,

išmoksta kilti vyturio aukščiu,

užtraukia savo norų giesmę jaukią

ir iškeliauja fenikso paukščiu.

Ir lieka akys languose spindėti,

rasotos miglos krenta laukimu,

širdies gėlos nenorim pastebėti

ir visuomet sugrįžtam kai vėlu.

Laike sustingsta ilgesio palaužti

vardai ir meilė, tik skaudi tyla

gailia rasa iš dieviškojo aukščio

širdyj gyvena Viešpaties malda.

Nusivylusio goda

Einu dilgėlių lauku,

tempdamas vežimą,

ko širdelėje graudu

tegul žmonės žino.

Mislinu savoj sieloj

kokia čia gadynė,

gyvenu tarsi pekloj

ir bijau krūtinės.

Neveju visus jausmus,

ašarą nušluostau

ir minu vargų vargus,

nesudėjęs bluosto.

Seniau dirbau ir buvau

Tėviškėj pirmūnas,

tarsi šuo dabar varau,

bet likau baisūnas.

Atsikišo mano kaulai,

akys kaktoj sprogsta,

atėmė trobelę jaukią –

tokie laiko pokštai.

Vasarą urve gyvensiu,

žiemą kasiu bunkerį,

negaliu vargų įveikti,

gal esu tik „runkelis“?

Pasilaidot kapuose

dabar reikia kvito..

ačiū kodekso žmonėms –

jaučiuosi ELITU.

Kai…netenki…

Apgavo lietų, iškrito sniegas,

ašaros virto ledo varvekliais

suraižė širdį, nematė niekas,

dienos aptemo tarytum naktį.

Sielvarto strėlės liūdesiu skrieja,

laiką kaip šviną likimas neša,

laukimo saulėj nuvyto gėlės

manasis skausmas ašarom laša.

Širdyje siaučia sielvarto vėjas,

užpūtė ugnį, plėnis tik neša….

Nerimo lietūs, sielvarto rasos

mano rytojun laša ir laša.

Tikiu

Kaip gerai, kad turiu rankas

jos pakėlė į saulę gyvybę,

kaip gerai, kad jaučiu kančias

jos išgrynina mano esybę.

Kaip gerai, kad širdelė rami,

nesipriešina mano bėgimui,

kad sieloj ši malda atkakli

mane saugo ir valo likimą.

Kaip gerai kad pasaulį regiu

ne pro rožinį akinių stiklą,

tarp pasaulio kančių ir vargų

mano nesėkmės, rodos, netikros.

Kaip gerai, kad dienų kelyje

valgiau sūrią gyvenimo druską…

jeigu blaškos širdis audroje

dar tikiu – mes ištversime viską.

Dar laukiu

Tik ilgesys ir vakaro pilka griežlė

nakties tyloj manas mintis ramina…

nyku ir tuščia, tik dūžiu širdies

glaudžiu tave nerimstančioj krūtinėj.

Gal bus diena be nerimo ir ašarų,

gal grįš aistra, kuri abu mus degina..

nereikia man tų nesapnuotų pasakų

tik būk šalia, kad nugalėčiau nerimą.

Tik būk šalia, juk mano norai kilnūs -

pasisėdėkime kaip tąsyk vakarais,

nors ir tyloj, tačiau palik bent viltį,

kad mes ne priešai.. nors gal ne draugai.

Tavęs nemoku nemylėti, valdo jausmas,

nemoku neapkęsti, nors gal būt vertėtų –

dabar naktis.. tik begalinį skausmą

sruvena skruostais mano meilės lietūs.

Aš kaltas

Kai lieku vienas po savu medžiu,

kai vėlią naktį pekla sielą šaukia,

kai nesuprantamai širdyj gūdu

ir taip palikti šį pasaulį traukia,

kai širdis ieško, bet visur nyku,

tiktai vaiduokliai kelyje klajoja

einu kur šaukia ir nebesvarbu,

kad nebūtin mane kažkas vilioja.

Ir nebenoriu apsižvalgęs verkti,

tyliu kentėjimu dairytis į kitus

aš nemokėjau savo vargo vargti,

bet dar šaukiuosi tavo šilumos.

dabar vėlu, pikta nakties tamsa ir aš,

ir tavo nuosprendis, esi mana „valdovė“

pasigailėk, prašau, likimui kaltas aš

nes suklupau, kaip klumpa žmonės.

Nemoku nemylėti

Taip troškai sužavėti pasaka,

kuri nebuvo man vienai skirta,

ir pabaiga naivi, be sąskambio,

nors nepigi, bet nieko neverta.

Nukloti kelią rožėmis norėjai,

suplėšė spyglių adatos sielas,

lapus nudraskė uragano vėjai,

palikęs skausmą, ilgesio kančias.

Žadėjai duoti nesapnuotą laimę -

gerai žinojau – pats jos neturi,

aš užveriu dienų duris į baimę

tik neramu, tu dar manoj širdyj.

Norėjai meilę pasaka paversti -

tik supratau – esu nemylima …

išgėriau viską – melą, pyktį, kaltę

ir nieko tokio – čia širdis kalta.

Vėl ruduo

Paskutinį kartą ilgesingą tango

auksaplaukis klevas suka ant delnų,

vėjas rūbą plėšia, pakelia į dangų -

gražų klevo auksą meta ant balų.

Ilgesingai šokis čeža savo vardą,

atminimui beria spurdančius lapus,

rudenio paletė nuoširdžiai vilioja

paskutiniam šokiui, kokio nebebus.

„Molberte“ krizena saulės spindulėlis,

pasirinkęs spalvą tepa ant klevų…

rudeninės dienos atskrenda alėjom,

pikto šiaurio akys slepias už rūkų.

Prasibudę lietūs – vasaros palydos

sudrėkina skruostus ilgesio rasom,

atsigręžę jaučiam laiko – nepavysim -

laiko žirklės žvanga ilgesio natom.

Kasdienybė

Kokia skalsa prie kasdienybės stalo?

Už ką sumokame gyvenant ugnimi?

Kokia kančia sielos žaizdas išvalo?

Kodėl nenorime mokėti savimi?

Kokia skalsa? Sunkiausia atsakyti -

kokiom vertybėm penime save,

ar mielas pamatytas naujas rytas,

ar vien tik trokštam maudytis turte.

Jei metų skalsą trokštame matuoti

kilniais tikslais ir nuveiktais darbais

mums dienos meile atlygį išmoka

ir širdies šviesą paverčia kerais.

Gal savame kelyj laužais liepsnojam,

aukojam viską, bėgam klupdami

ir trypiam tuos, kas maišosi po kojom,

kad tokie pat ir mes – visai pamiršdami.

Kokia kančia sielos žaizdas užgydo?

Gal tik tokia, kurios iškęst negalima,

ne netektys, jei trypiam iš pavydo,

o supratimas – baigėsi gyvenimas…

Ar mums už viską reikia sumokėti ?

Ar skaito kas žmogaus likimo knygą…

mes galime spėlioti … nors nepatikėti –

gyvename gražiai, jei gydome pavydą.

Meilės šviesa

Tegul dienos trumpės, tu nakties tyloje

prie vakarės žvaigždės pasišauki mane,

mes sėdėsim ilgai susiglaudę pečiais

ir žvaigždžių lietuje eisim laimės takais.

Kiek gyvenimas davė ir kiek dar pažadės

mes paklausime mūsų vakarės žvaigždės,

gal nereikia per daug, tegul gausim perpus

vieną kelią į džiaugsmą pro likimo vartus.

Po dangaus vėsumu eisim toliais plačiais,

lig pirmosios žaros mes svajonių takais

brisim norų dausom, plauksim upėm vilčių,

mūsų meilė sužibs širdele tarp žvaigždžių.

Poezija gyva

Kas? Tyloj garsu

iš suvokimo ir jausmų,

iš gražių norų ir vilčių

paėmus laiką ant delnų

su laimės ašara skruoste

su lyros jauduliu širdyj

einu ir aš, ten kur visi

į gėrio puotą pakviesti.

Kas? čia tarp savų

iš patirties visų kelių,

iš supratimo ir klaidų

paėmus viltį ant delnų

einu kartu bendru keliu,

nešuosi aukurą svajų

visiems po lašą dalinu,

kad liktų žemėje pėdų.

Čia meilė ta,

kuri švari, kuri tyra

sušildo žemiška šviesa,

kurios paimti negali,

bet ją nešiesi, ją turi

ir kam tik reikia dalini

be įnorių ir be grąžos,

tiki, kad gavęs jos kartos:

- turėkime savas tiesas,

palaiminkim svajas drąsias,

išmelskim ašarų švaros

vardan vienintelės tiesos -

poezija – gyvybės medis -

kol ji gyva – rasom subyra

tiesa į širdis lyg malda

ir vis kartoja: aš gyva…gyva…

Mano “druska”

Dar įkvėpiau oro, dar gyva. Šiandien, žinia, labai gailiuosi, gailiuosi už beatodairišką bėgimą, norėjimą turėti, gal net gobšumą. Bijau savo minčių, bet ko gero tiesa prabilo mano lūpomis. Ir vėl kažkas prieštarauja man:

- o kieno ta tiesa, kieno tie norai, ko slepiesi? Juk tai tavo pačios sumanymas pakilti virš visų galimybių, praeiti pro visus likimo siunčiamus ženklus užmerktomis akimis, bet kokia kaina turėti tai, ko neturi kiti? Ar visuomet susimąstei, kad žmogus gali tiek kiek gali… ir nė lašelio svetimo, nė krislelio pasigrobto?

Brrrrr… nukrėtė šiurpas. Šiandien man geriau, aš privalau tikėti… pasveiksiu ir jau tuomet gyvensiu visai kitaip. Kas man turtai, ką man šiandieną duoda prabanga, kurios užtektų keletui Lietuvos šeimų, kas man iš to, kad, man mano bejėgės rankos neleidžia net paglostyti paauksuotų vazų, krištolo indų. Va… ir vėl mano prigimtis krypsta į auksą, į turtus, į tai kas žiba…

- O ar tai kas žiba, kaitina akis yra turtai? – vėl mano vidus priešinasi.

Ir kas čia šiandien vyksta? Nebepažystu savęs…gal paskutinės gyvenimo akimirkos, gal tokia paskutinioji išpažintis? Bet prieš ką?

Vargais ne galais įstengiu pasitaisyti pagalvę, išsekusiais pirštais paimu telefoną ir po daugelio „užmerktų“ metų surenku numerį… širdis tarsi laužo šonkaulius, užspaudžia gerklę…

- Ne, negaliu. Išjungiu. O ką aš pasakysiu dabar, jei tiek metų buvau „pamiršusi“… bet gi tada aš labai stipriai dirbau, nelikdavo laiko…

- Nelikdavo laiko ? – vėl mane verčia susimąstyti vidus. O kur tavo laikas buvo? Argi tu ėjai kitais išmatavimais? Negyvenai čia, šalia savo artimųjų?

- Gerai, gerai, aš tik išsigandau, nes bijau pati savęs… Vėl surenku numerį. Po keleto signalų išgirstu ramų šiltą balsą:

- Klausau…

Kažkas nesuvokiamai išplėšė iš mano gerklės:

- Labas, mama….ir tyla… tamsa ir daugiau nieko.

Kai atsimerkė sunkios mano akys, kambaryje zujo gydytojai, tik man nebuvo svarbu ar gyvensiu… siena, ant kurios buvo Rembranto paveikslas, neapsakomai švietė ir šildė…prie jos stovėjo mano Motina, nosinės galiuku šluostė ašaras ir kažką tyliai kalbėjo.

- Mama, mama… tegalėjau tik tiek, bet širdis buvo pilna nežemiškų turtų, tokių, kokių niekados iš niekur nebūčiau galėjusi parsivežti.

Vakarėjo. Mama užkūrė židinį, namuose buvo be galo jauku. Ji nesitraukė nė per žingsnelį… tik retkarčiais valandėlei kažkur tekinomis išbėgdavo, bet ir vėl buvo šalia.

Po atšiaurios žiemos sprogo pirmieji pumpurai. Vieną rytą mano mama pasakė:

- Tu jau sveiksti ir manęs nebereikia, jei prireiks – paskambink..

Kol ieškojau žodžių kaip paprašyti pasilikti, mano mama buvo jau tarpduryje. Aš surikau:

- Mama, o su kuo aš valgysiu druską?!

Ji grįžtelėjo ir šyptelėjusi atbėgo:

- Gyvenk, dukrele, mylėk laiką, žmones, mylėk savo artimą kaip save pačią, o savąją druską tu jau suvalgei, ligos patalas išgrynino tavo sielą, mano maldas išgirdo Dievas…

Apsikabinom taip stipriai. Suvalgyta „druska“ man davė jėgų, gyvenimo prasmės supratimą. Pajutau sugrįžtančias jėgas, užplūdusią meilę… tik nebe turtams:

- Ačiū tau, Mama, ačiū, kad esi… Mano jėgos grįžo…gyvensiu…

Pabūkime kartu

Priglusk vėlių ramybėje prie praeities,

pamerk vazoj balčiausių chrizantemų

ir tiltas tarp pasaulių ašarom nulietas

gražins sieloj tikėjimo ir meilės lietų.

Išpildyk pažadus kažkur lengvai mestus,

paglostyk šaltą akmenį savų akių tiesa,

liepsnos širdyj šviesa, sugriaus tiltus

ir būsim vėl kartu, šalia kaip kažkada.

Ateik pabūt kartu , uždeki meilės žvakę,

suteik šviesos savoj sieloj už mus visus,

mes buvom tokie kaip jūs, tiktai nesakę

išėjome … taip laikas sudėliojo likimus.

Ateik, nesibijok, ne turtai mums svarbu,

nenešk lelijų, rožių, rūtų, šilko kaspinų

šiandien pabūki čia šalia, ką vadini kapu -

ramybės rojuje, tyloj prie dangiškų namų.

AUKA

Paklausė kaip aš gyvenu,

kaip sveikata, kaip sekasi,

ar laukiu šviesesnių dienų,

ar mato vargo mano akys.

Paklausė ar turiu draugų,

ar dirbu, ar turiu pastogę,

ar paklausau naujų žinių,

ar man gyvent nenusibodo

Paklausė ką galiu aukoti

(vėl sostinėj įkūrė fondą),

bet aš turiu tik savo žodį –

jo nepakanka skrandžiui.

Tada paklausė kuo gyva

………jei nėra ką aukoti…

šaukiau: – gyvybė jau auka -

tiktai…. mana mintis bežodė

Marija Stancikienė – Kai prarandi

Tai kas tu? Koks tavasis vardas?

Draugystė? Ne? Ar tu tik pažintis?

Mes rašėmės krauju – tiktai ar verta

sklaidyti praeitį ir pasmerktas viltis.

Tai kas tu? Jei juokies, kai skauda,

kad man pasiutusiais gyvent blogai…

sukirtę rankom prisiekėm tą kartą,

varge ir laimėj – būsime draugai.

Draugai juk nepalieka šitaip.. .kas tu?

Jei skauda ir sunku, vadinasi bendrai

jie geria pilną vargo taurę karčią,

kad į dienas užklystų laimės spinduliai.

O tu užsiveri visas duris.. ir tuščia -

išnyksta priesaika ir tu…skaudi tiesa…

širdies kertelėje nuo melo gūžiasi

sumintas jausmas, krikštytas drauge.

Tai kas tu? Pažinties ar melo vardas?

Trumpa akimirka nykios vienatvės?

O man taip gaila, kad į melo narvą

kaip neregys ėjau tikėti ir prarasti.

Tik tikėk

Neliūdėk nors daužosi širdyj

linksmi tonai žiogo smuiko,

nors žinia, pavasaris sugrįš

sulapojus beržo pumpurui

Neliūdėk, nors gūdų rudenį

kris šalta migla į tavo širdį,

ašaromis laiko nepabudinsi

tik priglausi šį besaikį ilgesį.

Baltas pūkas vėl žemelę puoš,

staugs pūga, lange žiema viešės,

neliūdėk, klausyk širdies dainos

tik tikėk ir grįžt šviesa galės

Neliūdėk, vėl kils gimti laukai,

žali kloniai pienėmis pražys,

vėl svaigins pavasario kvapai,

tik tikėk ir sielon džiaugsmas grįš

Ko atsakyt negalima

Kodėl į langus, kuriuose likimas pažadėjo,

kad eisiu laimės aitvarų sparnais pakelta

pabyra ašarų kruša, skaudaus ledinio vėjo,

be jokio debesies iš nuoskaudų suvelto.

Kodėl tiesos pašvaistėj sielos stygos tyli,

kai reikia būti pėstininku – žirgais neša,

kodėl manasis ego „už“ ir „prieš“ nutyla

kai dusdama ryju skaudaus deguto lašą,

kai įšalo kančia širdies žaizdas aptalžo

ieškodama tiesos paklusniai suklumpu,

kvėpuoju melą, savo „duoklės grąžą „ -

benamės meilės šukių duženom renku.

Gal būt todėl kasdien prie savo laiko stalo,

kad reikalinga čia, jau palieku tikėjimą,

nuvalius kryžiaus ženklu skausmą rajų

naujom brydėm iriuosi prieš likimo vėjus.

Susiję įrašai:

1. Redos Macijauskienės kūryba
2. Agnietės Garmienės kūryba
3. Gintės kūryba
4. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba

Ruduo

Kur skubi tu rudenėli?

Ar į žiemą jau eini,

Bet žiema dar nearti

Neskubėki rudenėli neskubėk

Dar pirmas sniegas neiškrito

Net šalnos pirmos nebuvo

Neišeik dar rudenėli pasilik

Susiję įrašai:

1. Linos Daukšaitės kūryba
2. Gintaro S. kūryba
3. Vincento Žemaičio kūryba
4. Anos Marijos kūryba
5. Edvardo kūryba

Myliu tave

Myliu tave, bet tu išeini

Myliu tave, bet tu palieki

Mano jausmai, kaip beribė tyla

Kaip siela nerandanti tavęs

Kaip noriu šaukt kad myliu tave

Bet stop!!! Čia turi but tyla

Tyla jausmų ir meilės begalinės.

Tyla kančios tos meilės netektos.

Susiję įrašai:

1. Agnietės Garmienės kūryba
2. Gintės kūryba
3. Neprisistačiusio autoriaus kūryba II
4. Skaitytojo Antano kūryba
5. Neprisistačiusio autoriaus kūryba